Mo pasivažinėjimai

Rašau iš Suomijos, miestelio Orivesi (tarp Tampere ir Jyväskylä) bibliotekos. MWOC dalyvis mane čia atvežė. Telefonas neveikia – žinučių nei išsiųsti, nei gauti, nei skambinti. Šįkart įspūdžiuose suomiška žuvis (woo-hoo), keltas, pagerintas laukimo rekordas, nuostabus rytas gamtoje. Ir dar.

2009-05-24, išvykimo diena.

Atsikėliau po 3 val miego – vos pavyko. Tačiau iškritus iš lovos ir padarius atitinkamą kiekį atsispaudimų pasijutau labai žvalus. Keltas 13 valandą, atėjau 11:30, nes nežinojau, kada reikia būti check-in’e. Prie kasos jauna mergiotė. Atėjau, nusišypsojau.
- Hello, I`m travelling to Helsinki.
- Congratulations! – Ir abu pradėjome juoktis. Konktaktas yra. Tačiau tik trumpam. Paklausiau ar yra studentams nuolaidos (internete parašyta 10%) -> yra. „Ar užsiregistravai iš anksto“ – „ne“ – „blogai“. Pasirodo, ypač svarbu išankstinė registracija. „Tau pasisekė, kad gavai šį bilietą“. Taigi. Kainavo 26 eurus su kapeikom (jau su nuolaida). Taigi pradėjau traukti eurus iš kišenės
- „no no, no euros. Bank card or estonian money“. Taip šypsenos ir išgaravo…
Du fail’ai (failures)

Kelto ir vakarietiškos įdomybės

Kelte pusė keleivių (keltas net ne vakare!) su kvapeliu. Pačiame kelte prekybos centrai, užkandinės / restoranai padoriomis kainomis (nužiūrėjau: prekybos centre paprastų traškučių pakelis kainuoja 6 eurus). Įdomus vakarietiškas pavyzdys: vienas iš daugelio restoranų, prie kurio man teko garbė laukti beplaukiant, atidaromas 14 valandą. Nuo 13:40 pradeda formuotis eilė į jį, o 14 valandą visas holas pilnas, visi stumdosi, nori patekti į restoraną kuo greičiau! Ten arbatos puodelis (!) kainuoja 3 eurus, maisto kainos nuo 10 (tipo sumuštinis) iki 60-ies eurų. Tas pats ir su supermarketu – įlipus į keltą labai svarbu apsipirkti . Išvada peršasi paprasta: vakariečiui jei tik bus ką pirkti – nusipirks.

Iš uosto pasiprašiau jaunos merginos kad pavežtų už miesto – mielai pavežė. Labai įdomi šeimyna. Mama ir trys vaikai: 20`ies mergina, 7 ir 5 metų mergaitė ir berniukas. Rašau 20`metės perspektyva. Gyveno 12 metų Estijoj, tada išsikėlė į Suomiją – mama susituokė. Klausiau kur merginos tėvas – „Gal Estijoj… Aš niekada gyvenime nemačiau savo tėvo“. Pasidarė šiek tiek gaila, bet ir labai įdomu. Išleido 20km už Helsinkio. Bežiopsodamas į kelią pamačiau šalikelėje uolas, pasidarė įdomu. Apie 5 metrų aukščio. Galvoju va, skandinavija Vis dar mintyse seniai seniai buvusios klasiokės Rūtos (~6-7 klasė) žodžiai: „švedai, pamatę Puntuko akmenį sakytų: „ką jūs čia per žvyrą garbinate?“. Noriu pamatyti tą „ne žvyrą“. Buvo ~18 valanda, dar pusvalandį pastovėjęs palaukęs mašinos ėjau miegoti.

Maistas

Kelte sėdėdamas panorėjau valgyti (pietų metas, ~15 valanda), bet tingėjau traukti lašinius. Ir šiaip tingėjau valgyti. Pamąsčiau taip: tiek to, papasninkausiu. Pameditavau, pamiegojau šiek tiek ir praėjo noras. Tą patį vakarą vakarienės irgi nesinorėjo, kitą rytą pusryčių irgi. Blogai, gali būti kaip kažkada namie 2 paras be maisto ir vis tiek nenoriu. O čia juk kelionė – gali būti nesveika. Tai susitepiau sumuštinį pusryčiams ir susikišau (+ saldžia arbata). Kitą dieną pietų vėl nevalgiau, o vakare paskui du suomiai (apie juos vėliau) pasiūlė alaus… Ir pajaučiau, kad organizmas iš tiesų išsenka, kai valgyt negauna.

Keltas, 25km, viena mašina. Tallinn – Tuusula

2009-05-25, košmaras, pereinantis į džiaugsmą

(ištrauka iš rašytinio dienoraščio): dabar 7:15, skruzdė lipa mano koja, ir aš einu į kelią.
Atsikėliau sušalęs (pirmoji naktis gamtoje). Stojau laukti. Laukiau 7 valandas – pagerinau savo asmeninį laukimo vienoje vietoje rekordą. Nusibodo ir nusprendžiau eiti į kitą vietą. (Perskaičiau „Žaidimo“ ~70 psl. belaukdamas) Paėjau ~10 kilometrų. Pradžioje stovėjau ant Helsinki -> Kerava -> Lahti kelio, o nuėjau į Helsinki -> Tuusula -> Hameelninna. Ten buvo geriau. Iš įdomesnių buvo vairuotojas labai prabangiu džipu, kuris sustojo benzino kolonėlėje ledų, ten jį ir pagavau: „I didn’t have time to eat anything today, so it’s allright to replace it with ice-cream“. Į vakarą pasidarė visai gerai: sutikau miško inžinierių, kuris pravežė labai man tinkamu keliu (kelis posūkius; galima sakyti man pasisekė) ir atvežė į viešą pliažą kur galėsiu nakvoti. Labai ilgai suko galvą kaip bus su laužu: „kaip žinai, prieš kuriant laužą reikia atsiklausti žemės savininko leidimo…“ Taip, kurgi lietuvis žinosiu. Ir mąstė, mąstė. „Gal ten bus laužavietė…“ Šiaip būčiau pakrizenęs, bet miško inžinierius… Gal tiek to. O atvažiavę į poilsiavietę pamatėme besikūrenančią ugnį Du pagyvenę suomiai ketino kepti dešreles ar žuvį. Trečias (pirmas: hi, antras – apie kelionę ir nakvynę) suomės pareiškimas: „want beer?“ – „yeah“. Tai buvo klaida mažai valgius. Po 2 butelių (2×0.33l) nusilpau. Bet nieko: padovanojo žuvies, kuri vadinasi angliškai „pike“ (lydeka), aš ją išviriau vandeny, ir su grikiais visi trise sušlamštėm. Labai-labai-labai-skanu! Šviežia Grikiai, druska, pipirai ir žuvis. Toliau sėdim prie ugnies, kalbamės (jau suvalgius žuvį). Moteris išsitraukia dešrelių, garstyčių, salotų.. Žodžiu, pasiruošę viskam. Aš po kiekvienos prabangos prekės ištraukimo akių skersmenį didinu. „This is Life“ – sako. Jo, galvoju. Man tai tikrai Life. Labai gerai buvo valgyti jų delikatesus po savo pasninko ir kelionės… Ir pradėjau galvoti kaip čia geriau: ar maitintis grikiais, keliauti kaip išgaliu, ar nuolat džiaugtis prabanga, kurią galiu nesunkiai turėti. Paskui supratau, kad man didesnis Life nei jiems – po ekstremalesnių sąlygų tikrai skanesnės tos dešros Ištraukė koka-kolos ir davė man. Na čia jau viršūnė. Buvo gerai. Iš ryto aš ją ir pabaigiau. Dar kai papasakojau kad svajoju nuvažiuoti į Azijos šalis – tipo Uzbekistaną, Gruziją, Taivaną – susiraukė: „they are OK, but too poor for me“. Taigi galutinai supratau kuo gi mes skiriamės. Aš betranzuodamas autostradose galvoju kaip čia patekti kur mažiau mašinų ir prabangos, o jie mąsto atvirkščiai: normalus buvimas be to sunkiai įsivaizduojamas. „Not for us“.
Toje pačioje vietoje buvo mane labai nustebinęs dalykas: tarsi vonios prausimuisi. Iš jų bėga vanduo, paruošta kažką daryti. Bet aiškiai ne maudymuisi: jos per aukštai juosmens aukštyje) ir labai keistai bėga vanduo: yra čiaupas gale „vonios“, ir yra vamzdis, kur bėga po čiurkšlę per visą vonią kas 10 centimetrų… Na gerai, nesuprantu, tiek jau to. Ten išsiploviau kojas ir kojines (buvo tikrai labai patogu), ir ilgai nesukdamas galvos nuėjau miegoti.

2009-05-26, MWOC senukas, viešoji biblioteka ir jaunas pensininkas

Štai aš sėdžiu Orivesi viešojoje bibliotekoje su savo skreitinuku ant kelių, įjungtu internetu ir patogiai. Atsikėliau labai vėlai – apie 11 valandą (vėl 12 val. miego), ir pirma mintis: aš čia dykinėju kad taip ilgai miegu? Nesmagu. Ir jau kelinta naktis taip: po 10-12 val.
Atsikėlęs pirmiausiai išsiaiškinau tų vonių paslaptį. Pamačiau krūvą žmonių ten plaunančių.. Kilimus! Viskas pasidarė labai logiška. Ir patogu! Kai vėliau šnekėjau su kitu suomiu, jis sakė, kad tai Suomijoje labai populiaru: gi labai smagu plauti kilimus vasarą gamtoje Infrastruktūra puiki: vietoje ežeras, iš kurio pumpuojamas ir filtruojamas vanduo, vietoje įrengta kanalizacija: valymo filtrai; galima drąsiai plauti bet ką. Na, nustebinote. Pavalgiau, pasėdėjau, pasidžiaugiau gamta ir ežeru: tikrai gražu, švaru, oras grynas, žuvies daug (bet dar nežvejojau pats. Įdomu, kaip laikosi mano užspaustos priekinėje kišenėje plūdės?). Sustojo pirmasis žmogus tądien senukas, su kuriuo šnekėjome vokiškai (išsiaiškinome, kad abu kalbame angliškai, vokiškai ir šiek tiek rusiškai), ir kuris taip pat yra miško inžinierius. Tik jis sodintojas – vežėsi medelį šturmano vietoje, tai man teko sėsti galan. Papasakojo, kad 2002′ais metais jis buvo Lietuvoje, Klaipėdoje savaitę. „How in english… Master… World… Orienteering…“ – man žandas atvipo. JĖGA! Bendras interesas! Pabaigiau: „Championship“. Anas nušvito. Abu nušvitom. Ir pradėjome džiaugtis kartu orientacinio tematika Gaila, tačiau jo „fusse kaputt“ [kojoms šakės] taigi nelabai gali daugiau sportuoti. Buvo pas gydytojus šįryt… Paklausiau kur galima rasti internetą – neveikia mano tele2 Suomijoje. Ir štai atvežė čia, į biblioteką. Parašiau krūvą laiškų, sutvarkiau porą reikalų, atsiprašiau visų dėl neveikiančio ryšio, ir išėjau į lauką. (one more little private thingy inbetween:) Papietavau savais lietuviškais lašiniais ir juoda duona.

Pamečiau akinius!?!

Išėjau iš miestelio ir paėmė toksai pasakytum 50`ies metų vyrukas. Važiuoja į savo vasaros rezidenciją. Klausiau kur dirbate – „RETIRED!!!“ Nustebau kaip reikiant – iš pradžių galvojau, kad pardavė kokią firmą ar šiaip painvestavo atskakinga ir pensiją „pasidarė“. Ne, pasirodo, jau 4 metai kaip nedirba dėl amžiaus. Priklauso baikerių klubui, važinėjasi po pasaulį ir puikiai šneka angliškai. Bevažiuodamas pasikvietė pas save į Rojų (supratau, kaip turės atrodyti mano vasarnamis kai tokį kada nors turėsiu).
„Ką veiki dienomis?“ – „krapštausi sode. Ten tikrai yra ką veikti“. Atvažiavus pasimatė – tikrai taip. Turi labai įdomų šiltnamį, kuris iš išorės atrodo nekaltai, o iš tiesų yra pavėsinė Viduje kelios gėlės vazonuose, dvi kėdės ir staliukas su cigarų dėžute. Šiuos cigarus parsivežė iš Jungtinių Arabų Emyratų). Pavaišino – nieko skanaus, žiauriai stiprūs. Aprodė sodą, gavau sumuštinį, arbatos, ir laikas keliauti. Tvarkoj, pavežė iki kelio, paleido. Kelias gražus, tarp miškų… Išsitraukiau fleitą ir dūsavau savo „bardsongą“. Taip gerai tiko prie aplinkos ir nuotaikos; susikūriau idilę, ir sustojo toks arklių išvežiotojas… Vežė arklus į gretimą kaimą. Labai gerai – sakau – važiuojame. Bevažiuodamas bekalbėdamas nusprendžiau pasibalnoti nosį – nelabai kas matėsi be akinių (o aplink gražu)… Ir spėkite ką radau futliare – ogi nosinę ir tik nosinę Išsyk suvokiau, kad akinius palikau sode prie stalo, kur valgiau sumuštinį. Labai mintyse nusikeikęs paprašiau vairuotojo kad sustotų (o jis mane vos prisišaukė: sustojo už gerų 200 metrų ir šūkavo porą minučių kol aš teikiausi atsisukti. O apie tuos šūkavimus ko tik neprisgalvojau – galvoju chebra ateina; išsitraukiau savo „pipirus“ ir pasiruošiau gintis… Ir kai pravažiavo eilinė mašina, pamačiau kad gale kažkas stovi ir mojuoja . Taigi sustojo, aš pasiėmiau savo „šmutkes“, apsisukau ir patraukiau atgal akinių ieškoti.
Prasidėjo nuotykiai. Kiek nuvažiavau su vairuotoju, tiek reikėjo grįžti pėsčiomis su kuprine palei kelią. Jy<xx> (prisimenu tik dvi pirmąsias vardo raides) sakė, kad 9`ai vakaro važiuos į Tampere baikerių susitikimą. Taigi skubėjau – buvo apie 19:30. Ėjau palei kelią, įsukau ne į tą posūkį. Per anksti… Labai panašu buvo: pusiau asfaltas, keli kelio ženklai, krūva pripjautų medžių… O kai įsukau, sunkiai kažką atsiminiau: ir rekursyviai ieškojau kur čia pasukti į sodybą. Ieškojau, kol suradau panašų kiemą, tada dar vaikščiojau… Dar pasivaikščiojęs ratais (buvo apie 21:30) grįžau vėl prie to pačio pastato – „o gal kažkaip sumaišiau?“ (spalvos buvo tos pačios, šiltnamis toks pats… tik konfigūracija kitokia). Atėjau vėl ten pat, įsitikinau, kad ne, ne čia.
Galvoju paliksiu savo ID ir 100evrų, pasiskolinsiu bestovintį kieme dviratį ir susirasiu tą vietą nesitampydamas kuprinės, grąžinsiu dviratį ir ramiai nueisu kai žinosiu kur. Pasirodo, buvo šeimininkė… Ji nekalba nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, ir baisiausiai manęs išsigando: o man kilo mintis net rašyti “SOS” ant lapo ir mojuoti. Bet kągi, nenori padėti tai nenori (iš tiesų tai ne mirties, o estetikos klausimas tie akiniai). Nuėjau. Ėjau dar palei kelią, suradau tinkamą išsukimą. Ten jau rekursija padėjo – suradau tikslą. Atėjau, aišku šeimininko nėra, pasistačiau netoli kiemo palapinę ir štai aš čia – gegužės 27 dieną 01:52, laukiu grįžtančio suomio: kai grįš, paprašysiu akinių ir tyliai ryte dingsiu. O jei negrįš – pabūsiu porą dienų jo kieme, ir vis tiek grįš. Šunys namie.
Labai aiškiai artėju prie „baltųjų naktų“ arba poliarinio rato – šiąnakt taip ir nespėjo normaliai sutemti Dabar yra 2:02, ir prieblanda: skaityti dar neišeitų, tačiau objektai matosi toli toli.

5 mašinos, 230 km, Tuusula – Juupajoki

Esu jau toli toli Šiaurėje. Einu užvalgysiu ryžių ir grįšiu rašyti apie tai, kaip aš atsidūriau už poliarinio rato. Ir apie saulę vidury nakties.

This entry was posted on Friday, May 29th, 2009 at 13:12 and is filed under Uncategorized. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.