Mo pasivažinėjimai

2009 05 27, aš dar be akinių

Mintis iš vakaro tokia: atsilekeliu ryte dar tikrai prieš šeimininkui grįžtant, susitvarkau daiktus, imu kompą, susirandu rozetę ir ramiai dirbu iki jis atvažiuoja. Pasiimu akinius ir nykstu. Nebenorėjau daugiau kliudyti/trukdyti/rodytis. Akiniai, mačiau, guli pas jį ant valgomojo stalo.
Dėja ryte atsikėliau 8:30, ir, kaip embarrassing, radau prie palapinės padėtus pusryčius. D`OH. Galvoju atvažiavo vaikinas ir išvažiavo iš ryto vėl (jo pačio nei kieme, nei prie upės, nei name nebuvo). Nepatiko man visa tai – ką turėjo pagalvoti? Aiškiai akinių nepastebėjęs: jie kaip buvo taip ir liko ant stalo.
Na, paprogramavau truputį JavaScript (naudojau jo elektrą), ir grįžo. Pasiėmiau akinius, ir atsisveikinome. Pasirodo, jis baikerių susitikime nebuvo, o tąnakt miegojo sode. Ir aš dairydamasis jo nepastebėjau.

Religija, „kur mano žemėlapis?!?“, labai greita ir įdomi kelionė į Laplandijos regioną

Nuo pensininko rojaus kampelio paėmė moteris evangelikė. Labai įdomi kelionės dalis. Važiavome kartu iki Jyvaskylä. Šnekėjome vienas apie kitą: ji atsivertė į tikėjimą būdama 35`erių metų. Vėl siurprizas – pensininkė jau ketvirti metai, o atrodo kaip 50`ies. Vėl nustebau. Turi kavinukę Mänttä, kur nemokamai dalina kavą/arbatą/desertą ir užėjusiems žmonėms pasakoja apie Jėzų. Jai prisisapnavo, kad ji turi tai daryti, ir dabar visu savimi džiaugiasi, spinduliuoja. Jos istorija tokia: gyveno paprastą gyvenimą, turėjo „viską“: namą, šeimą, mašiną, gerą vyrą, vaikus… Bet kažko trūko. Tai nusprendė įsileisti Dievą į širdį – ir tas gan greitai jai pavyko. Dabar mato naują prasmę – atversti į „šviesą“ netikinčius.
Pradėjome diskutuoti. Man patinka tikėjimas (angl. faith), jis varo žmones į priekį, duoda atspirtį, jaunina. Žodžiu visoks koks gėris. Ypač pažiūrėjus į tąją močiutę tuo galima patikėti. Tačiau man nepatinka kiti dalykai – po tikėjimu (krikščionių) slepiasi religija, kas man yra visai nepriimtina. Ji tai priima su džiaugsmu.
Ir aš norėčiau tikėti į Dievą. Bėda ta, kad tai lengviausiai pasiekiama per religiją. O aš noriu religiją prašokti ir neturėti pašalinės išorinės įtakos. Aišku, bus labai sunku: ir bendros dainos, ir bendros maldos yra religijos, o ne individualaus tikėjimo dėka. Paprasta nebus. Arba reikia rinktis priimtinesnę religiją.
Bevažiuojant Manta<->Keuruu keliu Elisa pasiūlė užsukti į labai gražią vietą. Sakiau taip, be abėjo. Apsilankėme suomiškame Taizé variante Beveik tas pats principas, tik organizuoja ne vienuolynas, o sava evangelikų organizacija (Iso Kirja). Ir šiek tiek mažiau žmonių. Plius gamta pasakiška – nelyginamai su Prancūzija. Taigi važinėjamės aplinkui, grožiuosi vaizdais, ji pasakoja kur kas vyksta: ten paskaitos, ten valgome, ten dirbame, ten miegame… Aš išalkau, ir tyliai sau tariau: „pavalgysiu kai išlipsiu“ (lietuviškai). Ji nugirdo ir perklausė, aš jai angliškai atsakiau: „su savimi šneku. Sakau išalkau, ir pavalgysiu kai išleisite“. Taip ji pasiūlė man pietus, nors ir kiek atsikalbinėjau. Užmokėjo, ir sako: imk kiek nori (fiksuota suma, įsidedi kiek nori ir valgai). Labai labai skanius ir daug – užteko visai dienai.
Nuvažiavome link Jyvaskylä ~30 km, tada aš prisiminiau, kad palikau papkę ten, kur valgėm. Papkėje, kaip ir priklauso, buvo viskas: žemėlapis, dienoraštis, draugų laiškai, dar keli mieli popierėliai. Visai biesas paėmė – kiek galima… Vakar akiniai, šiandien papkė. Prašiau kad sustotų, išleistų ir jau pats nuvažiuosiu pasiiimti ko palikęs. Ne, neišleido – grįžome drauge kartu. Sugalvojau, kad čia man atpildas už smulkius gerus dalykus, kuriuos darau Lietuvoje. Kitaip tokio žmonių gerumo paaiškinti negaliu.
Apsilankėme jos draugų namuose, gėrėm arbatą ir šnekėjau su jais. Moteris verčiasi pakabukų ir siūtų paveikslėlių gaminimu, o vyras pardavinėja. Turi darbo vietoje „stinger“ siuvimo mašiną (4000€) ir darbuojasi. Įdomi šeimynėlė: moteriai 48 metai, vyrui apie 35, susituokę prieš dvi savaites. Pilni namai jų vestuvių nuotraukų: ant telefono/kompiuterio darbastalių, ant virtuvės stalo, kiekviename kambaryje įrėminti ant sienų, ir net viename laikraštyje nedidelė nespalvota. Visur ta pati. Didelė nuotrauka „Titanic“ virš židinio – sako kai gausime, įrėminsime savo į tą patį rėmą.
Atėjo 18 valanda, kraustomės po truputį. Manęs klausia kur miegosiu, sakau „labiausiai noriu tai čia“. Ne, negalima, važiuojam. Pavežė į kelią Jyvaskylä<->Oulu.
Atsisveikinome, už mane pasimeldė, palinkėjo sėkmės ir nuvažiavo.
Po kurio laiko tranzavimo paėmė 32 metų moteris, pavežė iki Äänekoski. Kai įsikalbėjome, pasakė: „labai anksti gimdžiau, dabar turiu 12`kos metų sūnų“. Pradėjau prieštarauti: kodėl anksti? Juk pats tas moteriai. Taip, sako, tačiau šiais laikais tai yra anksti, dauguma gimdosi vaikus kai būna >30′ies. Baigia universitetus, susiranda darbą, pasistato namą, na o tada jau galima turėti vaiką. Nuskambėjo kaip „daiktą“ ar „katę“. Tarsi atributas prie žmogaus egzistencijos. Bet ne tada, kai gamta to nori. Na, o ji paklaũsė gamtos. Tačiau yra vienas „bet“ kai vedi jaunas: ji jau nebegyvena su savo vaiko tėvu.

Flintastiškas šuolis į šiaurę

Aš, kai sutinku naują žmogų, bandau asocijuoti kaip nors jo vardą su juo pačiu: taip daug lengviau atsiminti. Pavyzdžiui Elisą (močiutė, kuri mane pavežė pas draugus ir pamaitino) asociavau su „Alice“ iš Smokie; Anita – Elice draugė – viskas aišku, moteriškos lyties giminė, kurios vaidmens šeimos hierarchijoje nežinau… Vesa (jos vyras). Jo plaukų spalva nei šiokia, nei tokia, o universalios video tvarkyklės (kurios tinka viskam ir niekam) linux`e yra pavadintos „vesa“. Ir taip toliau.
Iš Hirvaskylä (tariasi Hiurváskiula) paėmė šiaurietis Arvi. Jo dukra tądien baigė mokyklą, tai važiuoja padaryti siurprizą „ant rytojaus“ – neįspėjęs pasveikins. Važiuoja >800 km. Vienas įdomesnių – kaip slidėmis čiuožė su draugu 110 km per 9 valandas: 22:00-7:00.
Anksčiau Ivalo (miestas kaip reikiant už poliarinio rato) dirbo mėsininku prėkybos centre, tačiau gavo rimtą kojų traumą ir nebegali dirbti fizinio darbo, kur reikia kažką kilnoti ar nešioti. Taigi susipažino su mergina (našlys), susirado darbą Suomijos pietuose, ir persikraustė ten gyventi. Apie darbą ofise pasakoja kaip apie egzotiką.
1986 metus girdžiu jau antrą kartą. Žiemą tąkart Ivalo buvo -52, vasarą +56 (Arvi kieme). Klausiu kokia dabar bus minimali temperatūra – sako -2. „Warm“. Taip, linksiu ir džiaugiuosi. Kai buvo 20`ies buvo Kanarų salose. Pasakodamas susiraukė. Tikras „saviakas“. Saulėlydis trunka jau >1 valandą. Dabar yra 22:51.
Citatos iš dienoraščio. Mintys labai aiškios. Dar tiek daug nepamačiau. Noriu gyventi kur šalta ir tamsu. ŠIAURĖJE. Skandinaviją reiks apvažiuoti dviračiu, ypač vidurinę Švediją ir Suomiją, tiek daug dar aplankyti liko. Groja Joe Cocker – you can leave your hat on.
Ties Kemi kažkodėl jaučiuosi tarsi grįžęs į 8′tą dešimtmetį. Pradedamos statyti gamyklos, nauji keliai, paskubomis plečiama infrastruktūra…
Arvi pasiūlė darbą šiaurėje pabūti gidu rusams, prancūzams. Rusų k. mokėjimas – didžiulis bonusas.
Nakčia vėl pašalau. Įdomu, kada tai baigsis. Neperšalęs, sveikas, bet sušalęs. Miegojau Arvi mikriuko bagažinėje.

4 mašinos, 1104 km, Juupajoki-Ylitornio (įskaitant pirmyn-atgal papkę su žemėlapiu)

2009 05 28-29, GRIKIAI TERMOSE ir dar vienas sušalimas

Atsikėlęs dvi valandas rašiau tinklaraščio įrašą, kol Arvi bendravo su savo dukteria. Radau belaidį internetą, ir džiaugiausi kompiuterio baterija. Gerai mokyklos campus’e: daug nešifruotų stotelių pavadinimu „linksys“.
Berašinėdamas užsinorėjau pusryčių – pagalvojau apie grikius termose. Puiki mintis, nuėjau į mokyklą ir paprašiau kad pripiltų pilną termosą. Pripylė, tada aš ten grikius… Buvo puiku. Užkandinėjau lietuviškais lašinukais. Norvegijoje sakė negalima kūrenti laužų (bent jau šiaurėje), nebent turi daug pinigų. Aš pinigų daug neturiu, tai nusipirkau dujinį primusą.
Buvau pamiršęs ką reiškia +2 šilumos, didelis vėjas ir lietus. Stovėjau apie valandą kol sutranzavau mašiną – perpūtė kairę kaklo pusę. Vėl Šįkart jau naudoju faringoseptą. Bet normaliai.
Pastovėjau porą val. prie užkandinės Vikäjarvi, sušalau, bet tingėjau kažką daryti. Tada prisiminiau kaip pats neleidžiu sušalusiems nekeisti situacijos. Išsyk nuėjau į užkandinę, daviau termosą su arbatžolėm, paprašiau (Genio metodu) karšto vandens ir sušilau. Ir nustojo lyti. Woo-hoo. Po dešimties minučių sustojo Vase. Iki Ivalo jis ir nuvežė (šaunuolis, jis man atsiuntė nuotrauką). Nusifotografavome jo suomiška nokia – pagalvojau bus įdomu pamatyti mane jau apžėlusį
O čia bevažiuojant mačiau vaizdų kaip niekad gyvenime. Elniai kas 20-30 kilometrų, skurdi gamta, kalneliai, uolos, įdomūs ežerai bei pelkės… Porą kartų pagalvojau: ot koks horizontas. Kada nors bus ir kadras.

3 mašinos, 410 km, Ylitornio-Ivalo

Keliavimas po Skandinaviją – tarsi keliavimas po kalnus

Keliavimas šiaurėje labai smagiai lyginasi su kalnais. Sėdi apačioj (vidurio Europa), užsimanai į kalną. Važiuoji važiuoji funikulierium ar keltuvu, viršūnė. Viršūnėj būna šalta, pučia vėjas, bet žiauriai gražu (tai čia suprask išlipai iš mašinos pasidairyti). Tada vėl važiuoji, vėl išlipi sustoji (o vėjukas pučia ledinis, kartais lyja). Ir taip keliauji po šiaurę: kur besustosi – įdomu, gražu. Tik be pabaigos.
Šiame mieste dviračiai nerakinami, balkonų durys per naktį praviros, parduotuvių prekės nakčia guli prie gatvės. Jaučiuosi labai saugiai: palikau palapinę miestelio parkely ir išėjau kelioms valandoms pasivaikščioti. Puikiai. Jau ne tik matosi šviesa, bet ir saulė pliekia į akis antrą valandą nakties. Labai įdomu.
Ir šiąnakt pirmą kartą miegodamas gamtoje nesušalau. Apsivyniojau kojas megztiniu, atsiguliau ramiai ir iš ryto atsibudau… Normaliai.

Tinklaraščio (ne)džiaugsmai

Tinklaraščio rašymas kelionėje atima iš manęs per daug laiko. Štai dabar sėdžiu viešojoje bibliotekoje jau 5 valandas ir aprašinėju paskutines 5 dienas.
Taigi toliau bus taip: rašysiu į savo dienoraštį, ir grįžęs namo, kai kelionė bus pasibaigus, parašysiu visą istoriją. Ir įdėsiu čia.
Panašiai kaip dariau užpernai:
http://autostop.lt/pasakos/2007/motiejus.htm

Ačiū, kad žiūrėjot,
Mieli žiūrovai,
Mokslo ir menų žinovai…
Broliai darbininkai, bedarbiai ir daktarai,
Seimo nariai,
Ačiū ir jums, gerbiamieji žvejai!

Mes sakom: „ačiū, kad žiūrėjot!“,
Atleiskit, kas ne taip…

Dabar tinklaraštyje yra aprašyta 11 dienų.
Lietuvoje būsiu liepos viduryje.
Dar liko pusantro mėnesio kelionės.

This entry was posted on Friday, May 29th, 2009 at 16:41 and is filed under Uncategorized. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.