Mo pasivažinėjimai

Antradienį (06 16) nusprendžiau išvažiuoti iš fjordų į Stokholmą.
Pirmiausia reikėjo susirasti nakvynę: Stokholme ketinu pabūti savaitę. Ir, koks netikėtumas: susiveikiau per Facebook’ą Sigurdą.
Kelionė Forde->Stockholm buvo savotiškai įdomi. Pirma, planavau nuvykti iki STHLM per dvi dienas, nuvykau per tris. Surinkau papildomus penkis šimtus kilometrų…
Naktinis ir dieninis Stokholmas, pasivaikščiojimai, muziejai, nereali gyvenamoji vieta ir net freeganavimas. Viskas aprašyta šiame įraše.

Prieš pat kelionę nuėjau nusipirkti Brunost sūrio gabalą kelionei. Atsiskaitant paaiškėjo (nenustebino..): kortelė tuščia. Užmokėjau grynais eurais – kasoje paprašiau kitos pirkėjos, kad pakeistų eurus į kronas. Labai patiko atsiskaitinėjimo kortele sistema, taigi beveik neturėjau grynų Nereikia pardavėjai duoti kortelės: įkiši į aparatą pats, surenki PIN ir gali jaustis atsiskaitęs. Nėra rizikos, kad kas nors nuskaitys „į kišenę“. Kursas nustatomas automatiškai pagal banko tos dienos valiutų santykį.
Kadangi likvidžių pinigų nėra, tai žemėlapio irgi nebus. Į Stokholmą patraukiau tranzais be žemėlapio. Paklausiau parduotuvėj, ar į Stockholm reikia važiuoti per Sogndal, taip, Sogndal, ir pasileidau į kelią.

Apvažiuoti Oslo nepavyko, Osle strigau. Standartinė situacija kai nori išvykti iš didelio miesto.
Prieš Oslą stovėjau benzino kolonėlėje ir tranzavau į E18. Po valandos viena moteris (vairavo naują raudoną BMW kabrioletą) pasiūlė nuvežti link vietos, kur važiuoja autobusai į centrinę stotį. Kelyje pasakiau, kad neturiu grynų bilietui – tik eurus – ir ji davė 60 kronų (~25 LT) nusipirkti bilietui. To man beveik užteko bilietui iki centrinės stoties ir aut. bilietui į E18. Kai ištraukiau eurus, neėmė. Smagu. Paskui panašiai pagelbėjau keliems slovakams, kuriems jau Švedijoje trūko pinigų bilietams į autobusą į centrinę stotį. Kai norėjo grąžinti pinigus eurais, paaiškinau situaciją kaip ten buvo su moterimi iš raudono BMW Norvegijoje, ir labai nudžiugo. Sakė, padės kam nors kitam
Autobuso bilietą iš stoties į E18 gavau gan sunkiai. Pasirodo, sunkiausia gauti žemėlapį mieste, kai reikia išvykti iš jo. Aš nežinojau, kuriuo autobusu važiuoti į greitkelį, nežinojau, koks miestas ten prie kelio manęs laukia. Taigi blaškiausi po Oslo autobusų stotį ieškodamas didelio arba mažo žemėlapio. Neradau (ir joks darbuotojas negalėjo nei nurodyti, nei patarti kur važiuoti, nei parodyti žemėlapio).
Nuėjau į turizmo informacijos centrą, ten man padėjo išsyk. Net nereikėjo centrinės stoties – užmokėjau visas likusias kronas (dar gavau neturinčio pakankamai pinigų nuolaidą. Vairuotojas: „that’s okay, go take your seat.“) ir pavažiavau ~30 kilometrų vietiniu transportu.
Išlipau, aišku, kelias stoteles per vėlai, tačiau nors ant reikiamos autostrados. Pasikeiktelėjau – buvau paleistas visiškai ant greitkelio. Ką darysi, pradėjau žingsniuoti.

Švedai geri, švedai paslaugūs

Nekokia nuotaika dėl pusės dienos sugaištos Osle (buvo antroji kelionės diena, pavakarė), neįvykdyto kelionės plano (atsimenate, prieš kelias dienas startavęs 16 valandą sugebėjau nuvažiuoti tą pačią dieną iki tikslo, kuris buvo už 700 kilometrų?) ir, būdamas greitkelyje, pėdinau tolyn. Pagalvojau, tranzuosiu – vis tiek ne Vokietija, baudos negausiu, blogiau nebus.
Sustojo mašina už trijų minučių… Labai keista šeimynėlė. Išlipo vyras ir moteris basi iš mašinos, viduje – trijų metų gražus berniukas geltonais plaukais ir nešvariomis kojomis. Mašinoje vietos maždaug pusei manęs. Labai daug daiktų plius vaikas. Tačiau abu tėvai išlipo ir pradėjo reorganizuots: vaiką persodino, šį bei tą įgrūdo į bagažinę, moteris pasiėmė didelį lagaminą į priekį po kojomis ir tilpau aš su savo kuprine! Klaustelėjau, kur važiuoja, ir jie tingiai ir džiaugsmingai pasakė: „Göteborg“. Pavadinimas man pasirodė girdėtas, pagalvojau miestas ant Oslo <-> Stockholm magistralės (paskiau pasirodė, kad sumaišiau su Örebro). Kai paklausiau, ar taip ir yra, jie sakė nežiną – žemėlapio neturi, orientuojasi vien tik GPS`u. Ir jiems tikrai nerūpi, kaip jie važiuoja: įvedė adresą ir klauso: kairėn-dešinėn… Ir teisingai, džiaugiasi technikos stebuklais.
Žaidžiau su vaiku, krimtau corn-flakes, gėriau obuolių sultis (pilni sulčių pakeliai užėmė kiekvieną laisvą tarpelį mašinoje, žmonės pasiruošę ilgai kelionei) ir buvau laimingas, kad judu. Po poros šimtų kilometrų paprašiau GPS, kad galėtume susitarti kur mane paleis.
Tada pamačiau naujieną: Stokholmas rytuose, o aš važiuoju visiškai į pietus, Malmo ir Kopenhagos kryptimi! Pasijuokiau iš savęs, pamačiau dar vieną kelią Göteborg-Stockholm, nusiraminau ir pavažiavau dar šimtą kilometrų. Nuvažiavau pusę kelio nuo Oslo iki Danijos.
Jie gan ilgai ieškojo geros vietos ištranzavimui į Stockholmą; moteris pradėjo nerimauti (nors stengėsi to neparodyti…) kai nuvažiavome ~30km ne į tą pusę kur jiems reikia. Pasiprašiau adreso..
Apie švedus pirmas mano įspūdis fantastiškas. Paėmė nuo baisiojo greitkelio (po pernai metų Austrijos, Vokietijos, Danijos ir šios kelionės Suomijos man fizinę alergiją/nerimą jau varo kaip reikiant…), susipakavo sau po kojomis daiktus, surado man vietą tranzuoti savo laiko sąskaita ir dar pavaišino duona… Ir tik todėl, kad tiki, kad žmonėms padėti reikia (specialiai paklausiau kodėl jie man tokie geri). Abu dirba socialinį darbą ir ieškosi kitos vietos dirbti.
Pagalvojau, kad kitų gerumas – atpildas man už renkamas šiukšles nuo šaligatvių ir šiaip gerus darbus („Bažnyčiai jis duodavo dešimtą dalį savo atlygio. Sakė, kad grįžta dešimt kartų daugiau.“)

Kai pernai vienas tranzavau Danijoje, miegojimas prie pat greitkelio („kelių trikampyje“) buvo kažkas įspūdingo – vienas įdomesnių mano tranzavimo nuotykių, kurį mielai atpasakoju kiekvieną kartą paprašytas istorijos. O šioje kelionėje tai pasidarė natūralu. Taigi pamiegojau prie pat greitkelio palipęs uola tris metrus aukštyn (che che, ten jų yra).
Papildomi penki šimtai kilometrų mane prajuokino. Kai pamačiau GPS ir mūsų kryptį, supratau, ką reiškia „be žemėlapio“… Tačiau, nuvažiavęs papildomus kilometrus, apturėjau nuostabų laiką. Gerai pagalvojus, iš Vilniaus į Kauną sutikčiau važiuoti ir pro Panevėžį, jei tik tai būtų (žinoma, per atostogas) su įdomiu žmogumi. Svarbiausia – judėti. Paradoksalu, kad geriausi žmonės dažniausiai važiuoja ne visai ten, kur reikia. Iš Oslo į Stokholmą važiuoti per Kopenhagą (žiauriai nepakeliui) galima vien todėl, kad vežėjas – senas įdomus hipis.
Bet čia jau filosofijos.

Stokholme atsidūriau trečios kelionės dienos vakare (18 dieną) ir susitikau su Sigurdu.
Kažkur šiame kelyje susiradau kelionės partnerę. Nuo šiol keliaujame dviese – taip smagiau. Vienam mėnesį važiuoti nusibodo. Ji turi šiokį tokį fotoaparatą, tai bus daugiau nuotraukų

Stokholmas

Pirmas žodis – wow. Patekau pas veganus ir labai džiaugiuosi; Sigurdas – tas pats, kurio dienoraštį apie kelionę į Nordkapą sausio mėnesį skaičiau išsišiepęs prieš visus savo tranzus; (čia). Jis apgyvendino mus pas savo pusiau amerikietę draugę Nicol. Gavome jaukų namelį jos kieme. Gyvename netoli metro stotelės, iki centro nuvažiuoti užtrunka apie pusę valandos.
Mums įsikūrus, Sigurdas pasiūlė išsimaudyti, netoliese yra ežeras. Fantastika. Už 20`ies minučių pėsčiomis nuo namelio radome ežerą, kuriame tiek mažai lankosi žmonių, kad galima drąsiai maudytis nuogam.

Švarus vanduo, uolos šokinėjimui į vandenį. Aplinkui žalia. Pasijaučiau beveik kaip aukštaitijoje kokiame nors nac. parke.. Tik su papildomais džiaugsmais – uolomis. Įvairių kategorijų maudytojams: aukščiai nuo pusės iki penkių-šešių metrų.
Stokholme gražūs parkai, gražus senamiestis. Tačiau nakčia Talinas gražesnis
Taline turėjau labai geras sąlygas bimbinėjimui po centrą – gyvenau 20 minučių pėsčiomis iki „senamiesčio“. Kadangi čia reikia važiuoti metro, tai naktį sudėtingiau, negrįši kada nori. Taigi išsiruošėme užvakar pasibastyti nakčiai, norėjau pakartoti atrakciją.
Pirmą kartą pamačiau naktinį klubą iš arti. Vaikščiojome turtingųjų kvartalais (šiaurės rytai nuo Gamla Stan – senamiesčio) ir užtikome menkai atitvertą klubą su trankia muzika. Man buvo naujiena: išsirikiavę TAXI mašinos laukiančios įkaušusių/įkaitusių porelių, merginos su anaiptol neturistinėmis aprangomis, įdūkę vyrai ir rimti apsauginiai… Stovėjau ir fotografavau
Buvo šiokia tokia bėdelė, lyginant su Talinu: prideramai sutemę buvo gal 3 valandas (su šventėmis! Joniniės!). O ryte, kai norėjome praeiti pakrante ir pasižiūrėti vaizdą, kuris yra labai gražus dieną, pradėjo nuo vandenyno kilti rūkas ir matėsi visai negausiai

Beeidami senamiestyje, prie katedros (apie 2:30), (tikslinamoji aplinkybė) pamatėme stovinčius apsauginius su senoviniais ginklais; kai pradėjau fotografuoti, vienas atėjo ir klausė, ką mes čia veikiame. Štai jis, ateina. Tamsoka, nes neturėjau daug laiko fotografavimui.

Dar šiek tiek pažaidus su fotoaparatu pavyko nufotografuoti patrankas.

Dieną irgi gražu; kadangi dabar dienos labai saulėtos (kas nebūdinga šioms vietoms), labai daug žmonių džiaugiasi oru. Taigi žmonių daug.
Bet parkai gražūs, senamiestis gražus. Buvome nacionaliname muziejuje pilyje apsidairyti. Rytoj eisime į biologijos, Vasa muziejus ir pasivaikščioti po parką.
Programa pilna: dieną vaikštome po Stokholmą, vakarais ką nors veikiame su Nicol arba Sigurdu. Dažniausiai gaminamės veganišką vakarienę ir plepam. Užvakar vakare (birželio 22) ėjome ieškotis išmesto maisto.

Dumpstering (a.k.a. konteineriavimas)

Kuprinėje – daug bananų, ridikų, agurkai, kalafijorai, įvairūs konservai, padažai, sirupai, super sveiki ir super brangūs gėrimai, aliejai… Taip pat – 13 skardinių kačių maisto (Nicol katei).
- Na va, apsipirkote. Kiek sumokėjote? – Sigurdas klausia.
- Valandą,- Motiejus supranta, kad įžengė į freeganų pasaulį.
Maždaug tokia istorija. Praėjome pro dviejų parduotuvių konteinerius. Surūšiuotas maistas pasiėmimui. Gyvenkime nemokamai.
Grobis atrodo gražiai. Ir pats principas geras. Viena-dvi valandos „apsipirkimo“, ir turi paprasto, egzotinio, brangaus ir pigaus, o svarbiausia – nemokamo – maisto.

Vegan, vegetarian

Maitinuosi beveik be mėsos produktų. Ir patinka.
Aplink save matau veganus sveikus, gyvybingus ir gerus žmones. Nicol ruošia puikiai, galima liežuvį praryti. Aš čia po truputį atrandu augalų pasaulį: lęšiai (labai labai gerai padažams…), humusas (pasidarysiu grįžęs namo mmm…) ir kiti produktai, pakeičiantys mėsą, keičia mano požiūrį į maistą.
Kol kas neskleisiu.

Naktiniai darbai, tolimesni planai, pinigai

Paskutinę savaitę su internetu buvo ypatingai sunku, nerasdavau laiko. Nusprendžiau susikurti savo twitter paskyrą (kaip followtheroad.com) ir ten įrašinėti trumpas žinutes, kai tik esu kur nors prie interneto. O turėdamas laiko parašysiu tinklaraščio įrašą. Su nuotraukomis.
Dabar vietiniu laiku yra 1:37. Laiko dirbinėti randu tik naktį, nes viskas baisiai įdomu, kas aplinkui darosi.
Pinigų, ačiū Alma Mater, mamai ir bosui, dar turiu, ir tikriausiai užteks.

Linkėjimai nuo penktą savaitę keliaujančio Motiejaus ir neseniai prisijungusios partnerės. Stengsiuosi atsakyti į komentarus, laiškus.

This entry was posted on Wednesday, June 24th, 2009 at 13:59 and is filed under Uncategorized. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.