Tomas Tvarijonas dvidešimtojo gimtadienio proga man atvežė nuotrauką.
Kas gero?
Sutikau kelionėje partnerę ir su ja keliavau – keliavau su Rita. Rita Žiauberyte. Susipažinome MIF Roko operoje 2009 (čia), kurioje šokau visai prieš išvažiavimą. Pajuokavome, kad galbūt susitiksime. Dar Helsinkyje būdamas žinojau laiką kada ji atvažiuos. Laukiau ilgai.
Prasidėjo rimtesnis tranzas. Pirmosios keturios savaitės buvimo su savimi buvo susikaupimas, mąstymas, nemažas gyvenimo pasikeitimas (po kelionės išsikrausčiau iš tėvų, susiradau darbą ir pradėjau gyventi „savarankiškai“), buvo fleita, stiklo karoliukai… Gulėjimas palapinėje kartais po 30 valandų (tąkart ilsėjausi netoli Barenco jūros), virš 2 savaičių gyvenau visiškoje (šaltoje) poliarinėje šviesoje. Daug davė visokie pajautimai. Vienas geresnių buvo kai supratau, kad maudžiausi savo svajonių Sognės fjorde ![]()
Rita išėjo iš darbo vertimų biure, tada liepos 18 dieną atskrido pas mane.
Susitikome oro uoste, pasitikslinome, kad draugaujame. Kelionė buvo tokia nuostabi, kad vadinu tą laiką mūsų medaus mėnesiu be vestuvių.
Nuomojuosi butą Šopeno gatvėje, dirbu telekomunikacijų kompanijoje. Išsiunčiau stojimo dokumentus į UK, mano personal statement yra viešai prieinamas. Mokysiuos kompiuterių mokslo ir matematikos.
Metęs mokslus jaučiuosi gerai. Mat aišku, kad noriu mokytis toliau, nes noras kas dieną vis kyla. Darbe aiškiai trūksta gilesnių žinių ir technologijose, ir valdyme, ir idėjos „prastūmime“. Be to, su tokiu savo potencialu galėčiau per valandą uždirbti dešimt kartų daugiau, reiškia, kad galiu turėti ne 24-8=16, o 24-2=22 valandų darbui ir veiklai, už kurią pinigai nemokami. Juk žmogui pinigai labiausiai reikalingi tam, kad ramiai galėtų jų nesiekti.
Tiek pamąstymų ir pasvarstymų. Blogas neoficialiai uždaromas iki kokio kito rimtesnio pajuokavimo, kuris, tikiuosi, įvyks po studijų. Galbūt parašysiu kaip seksis tranzuoti į Aziją, bet tikrai negreitai
Ačiū už eterį, buvo malonu su jumis bendrauti. Iki kito gyvo susitikimo!
]]>Norėjome nusipirkti bilietus į metro stotelę. Grynų neėmė, o kortelės veikia tik norvegiškos. Kadangi buvo po 15 valandos, tai bankai neveikė. Bankomate kainos žvėriškos, bet ką padarysi, teko keistis.
Oslo metro panašus į Paryžiaus. Daug žmonių, visi visur skuba. Daug imigrantų. Sudaro nejaukų slogutį

Užsipirkome norvegiško sūrio ir džiaugėmės. Degalinėje prie pat Oslo autostrados. Ačiū hitchwiki.org, šįkart lengvai iš Oslo ištrūkome.
Dar Novegijoje, bet jau ant kelio į Stokholmą, sustabdėme mašiną su dviem norvegais. Aš pamojavau savo „PRIMUS“ termosu, draugės miegmaišis buvo išorėje. Ir norvegas užsimanė mūsų daiktų. Ale patyrę ir žinome, ką turime. Pardavėme mano kilimėlį ir draugės miegmaišį.
Atsikratę dviejų didžiausių daiktų gavome vieną naktį praleisti „meiliai“. Bet netrukdė. Smagiau buvo prisiminti sandorį
Dar degalinėje paprašėme, kad patikrintų pinigų tikrumą. Viskas gerai. Sunku buvo patikėti.
Nuvažiuota apie 9000 kilometrų per 52 dienas.
Labiausiai prisimenu:
Smagu buvo naktimis rašyti ir gauti atsaką iš jūsų.
Truputį atsiskleidžiau.
Iki kitų kartų.
]]>
Saulėlydis Helsingør. Dešinėje yra didelė ir graži Hamleto pilis. Operatorius (fotografuotojas) stovi maždaug palapinės vietoje, čia miegojome.
Kopenhagoje gyvenome pas Irmantą ir Birutę. Irmantas rado mano tinklaraštį, paliko komentarą kviesdamas pas save į svečius, ir mes priėmėme kvietimą! Pas juos gyvenome keturias dienas. Viskas buvo taip įdomu, kad net nespėjau palikti įrašo jums gyvendamas pas juos.
Į Kopenhagą mus pavežė vienas pakalęs vaikinas. Kai klausė kur mus nuvežti – sakėme „prie šiaurinio ežero“. Nesuprato. Paskambino Irmantui ![]()
- Hello, this is <name>. Do you speak danish?
- <ne, nekalbu daniškai>
- All right. I have two your friends in my car. Where should I put them?
- <centre prie šiaurinio ežero>
- That’s very fine. So I will get them there. We will be there in fifteen minutes.
Žodžiu pavežė iki pat suoliuko, kur po keliolikos minučių sulaukėme atminančių Irmanto ir Birutės ![]()
Jie gyvena centre. Irmantas – magistrantūros studentas, atvykęs į Kopenhagą per Erasmus. Birutė atvyko mokytis į danišką amatų mokyklą. Labai įdomu. Pas juos, jei neturi ką veikti (pvz., ne ten įstojai ar nežinai kur stoti, ar šiaip nori savęs paieškoti), gali stoti į „mokyklą be egzaminų“. Kaip supratau, ten žmonės suranda save. Taigi kai mes atvažiavome, Birutė tai buvo kaip tik baigusi tris mėnesius tokios mokyklos.
Kai nuvažiavome į greta esantį pastatą prisipūsti mūsų dviračių padangų, visiškai žagtelėjau.
Pasirodo, gyvenome kitoje gatvės pusėje nuo Nilso Boro instituto (giliai atsidūstu).

Panūdau fotografuotis prie Nilso Boro simbolikos. Man labai patiko tai, kaip jis dirbo su kolegomis mokslininkais ir studentais. Todėl perskaičiau jo biografiją. Galbūt gyvenime galėsiu apsimesti panašaus rimtumo veidu.
Visur visur važinėjome dviračiais. Dviračius… radome. Tiksliau, Irmantas rado. Kopenhagoje yra speciali tarnyba, kuri yra atsakinga už nenaudojamų dviračių (ale šiukšlių) surinkimą. Kai pamato paliktą dviratį, klijuoja lipdukus, ir po kelių lipdukų, jei neatsiranda dviračio savininkas, dviratis likviduojamas. Taigi mūsų misija – surasti tokius apklijuotus dviračius, kurie dar neišvežti, ir pasiimti sau („Nevok – valdžia nemėgsta konkurencijos“). Gal ir ne visai legalu, tačiau veikia ir niekam galvos neskauda.

Dviračiams - atskiras gatvės gabalas. Ir taip visoje Kopenhagoje. Eismas sutvarkytas, dviračiu važinėti ypač malonu.
Maistą „pirkome“ kaip ir Stokholme. Danai išmeta tiek, kad koktu. Visą savaitę valgydami juokėmės: „viskas dumpsteriauta išskytus arbatą“. Aritmetika paprasta: per dvi valandas susirandame daržovių, vaisių, duonos ir visokio gėrio už ~300-500 litų. Valgėme sočiai.
Apvažinėjome dviračiu dieninę ir naktinę Kopenhagą nejusdami bėgančio laiko. Miegodavau po 4 valandas, naktimis dirbdavau su savo projektu (tikiu, kad ne už ilgo atsiras krūva nuorodų). O dievai, kaip jis rašosi.
Matėme Kristianiją (valstybė Kopenhagoje, kur atvirai galima nusipirkti marichuanos; „kitaip“ gyvenančių vieta), buvome nacionaliniame muziejuje (du pusdienius), apvaikščiojome daug senamiesčio, pabuvojome nuostabiojoje rotušėje (iš ten – marmurinės Nilso Boro statulos fotografija), maudėmės dirbtiniame pliaže, mėgavomės skaniu sidru, labai skaniai valgėme ir visaip kaip kitaip džiaugėmės miestu. Tačiau pažiūrėję į laikrodį suvokėme, kad metas išvykti. Išvažiavome į Oslą.
Atvykome per tris dienas, pakeliui sustojome dienai paskaityti ir pailsėti nuo tos greitos ir įdomios beprotybės.
Pirmą kartą per kelionę (man – pirmą kartą gyvenime) apsistojome mokamoje vietoje. Gerai, aišku, išsirinkome Norvegiją. Bet hostelis smagus, jaukus.
Rytoj (oj, už poros valandų) eisime į Vigelando parką, apeisime senamiestį, ir vakare išjudėsime… Į oro uostą. Laikas namo.
Brolau, lekiu į tavo išleistuves.
]]>Apvažiuoti Oslo nepavyko, Osle strigau. Standartinė situacija kai nori išvykti iš didelio miesto.
Prieš Oslą stovėjau benzino kolonėlėje ir tranzavau į E18. Po valandos viena moteris (vairavo naują raudoną BMW kabrioletą) pasiūlė nuvežti link vietos, kur važiuoja autobusai į centrinę stotį. Kelyje pasakiau, kad neturiu grynų bilietui – tik eurus – ir ji davė 60 kronų (~25 LT) nusipirkti bilietui. To man beveik užteko bilietui iki centrinės stoties ir aut. bilietui į E18. Kai ištraukiau eurus, neėmė. Smagu. Paskui panašiai pagelbėjau keliems slovakams, kuriems jau Švedijoje trūko pinigų bilietams į autobusą į centrinę stotį. Kai norėjo grąžinti pinigus eurais, paaiškinau situaciją kaip ten buvo su moterimi iš raudono BMW Norvegijoje, ir labai nudžiugo. Sakė, padės kam nors kitam ![]()
Autobuso bilietą iš stoties į E18 gavau gan sunkiai. Pasirodo, sunkiausia gauti žemėlapį mieste, kai reikia išvykti iš jo. Aš nežinojau, kuriuo autobusu važiuoti į greitkelį, nežinojau, koks miestas ten prie kelio manęs laukia. Taigi blaškiausi po Oslo autobusų stotį ieškodamas didelio arba mažo žemėlapio. Neradau (ir joks darbuotojas negalėjo nei nurodyti, nei patarti kur važiuoti, nei parodyti žemėlapio).
Nuėjau į turizmo informacijos centrą, ten man padėjo išsyk. Net nereikėjo centrinės stoties – užmokėjau visas likusias kronas (dar gavau neturinčio pakankamai pinigų nuolaidą. Vairuotojas: „that’s okay, go take your seat.“) ir pavažiavau ~30 kilometrų vietiniu transportu.
Išlipau, aišku, kelias stoteles per vėlai, tačiau nors ant reikiamos autostrados. Pasikeiktelėjau – buvau paleistas visiškai ant greitkelio. Ką darysi, pradėjau žingsniuoti.
Nekokia nuotaika dėl pusės dienos sugaištos Osle (buvo antroji kelionės diena, pavakarė), neįvykdyto kelionės plano (atsimenate, prieš kelias dienas startavęs 16 valandą sugebėjau nuvažiuoti tą pačią dieną iki tikslo, kuris buvo už 700 kilometrų?) ir, būdamas greitkelyje, pėdinau tolyn. Pagalvojau, tranzuosiu – vis tiek ne Vokietija, baudos negausiu, blogiau nebus.
Sustojo mašina už trijų minučių… Labai keista šeimynėlė. Išlipo vyras ir moteris basi iš mašinos, viduje – trijų metų gražus berniukas geltonais plaukais ir nešvariomis kojomis. Mašinoje vietos maždaug pusei manęs. Labai daug daiktų plius vaikas. Tačiau abu tėvai išlipo ir pradėjo reorganizuots: vaiką persodino, šį bei tą įgrūdo į bagažinę, moteris pasiėmė didelį lagaminą į priekį po kojomis ir tilpau aš su savo kuprine! Klaustelėjau, kur važiuoja, ir jie tingiai ir džiaugsmingai pasakė: „Göteborg“. Pavadinimas man pasirodė girdėtas, pagalvojau miestas ant Oslo <-> Stockholm magistralės (paskiau pasirodė, kad sumaišiau su Örebro). Kai paklausiau, ar taip ir yra, jie sakė nežiną – žemėlapio neturi, orientuojasi vien tik GPS`u. Ir jiems tikrai nerūpi, kaip jie važiuoja: įvedė adresą ir klauso: kairėn-dešinėn… Ir teisingai, džiaugiasi technikos stebuklais.
Žaidžiau su vaiku, krimtau corn-flakes, gėriau obuolių sultis (pilni sulčių pakeliai užėmė kiekvieną laisvą tarpelį mašinoje, žmonės pasiruošę ilgai kelionei) ir buvau laimingas, kad judu. Po poros šimtų kilometrų paprašiau GPS, kad galėtume susitarti kur mane paleis.
Tada pamačiau naujieną: Stokholmas rytuose, o aš važiuoju visiškai į pietus, Malmo ir Kopenhagos kryptimi! Pasijuokiau iš savęs, pamačiau dar vieną kelią Göteborg-Stockholm, nusiraminau ir pavažiavau dar šimtą kilometrų. Nuvažiavau pusę kelio nuo Oslo iki Danijos.
Jie gan ilgai ieškojo geros vietos ištranzavimui į Stockholmą; moteris pradėjo nerimauti (nors stengėsi to neparodyti…) kai nuvažiavome ~30km ne į tą pusę kur jiems reikia. Pasiprašiau adreso.. ![]()
Apie švedus pirmas mano įspūdis fantastiškas. Paėmė nuo baisiojo greitkelio (po pernai metų Austrijos, Vokietijos, Danijos ir šios kelionės Suomijos man fizinę alergiją/nerimą jau varo kaip reikiant…), susipakavo sau po kojomis daiktus, surado man vietą tranzuoti savo laiko sąskaita ir dar pavaišino duona… Ir tik todėl, kad tiki, kad žmonėms padėti reikia (specialiai paklausiau kodėl jie man tokie geri). Abu dirba socialinį darbą ir ieškosi kitos vietos dirbti.
Pagalvojau, kad kitų gerumas – atpildas man už renkamas šiukšles nuo šaligatvių ir šiaip gerus darbus („Bažnyčiai jis duodavo dešimtą dalį savo atlygio. Sakė, kad grįžta dešimt kartų daugiau.“)
Kai pernai vienas tranzavau Danijoje, miegojimas prie pat greitkelio („kelių trikampyje“) buvo kažkas įspūdingo – vienas įdomesnių mano tranzavimo nuotykių, kurį mielai atpasakoju kiekvieną kartą paprašytas istorijos. O šioje kelionėje tai pasidarė natūralu. Taigi pamiegojau prie pat greitkelio palipęs uola tris metrus aukštyn (che che, ten jų yra).
Papildomi penki šimtai kilometrų mane prajuokino. Kai pamačiau GPS ir mūsų kryptį, supratau, ką reiškia „be žemėlapio“… Tačiau, nuvažiavęs papildomus kilometrus, apturėjau nuostabų laiką. Gerai pagalvojus, iš Vilniaus į Kauną sutikčiau važiuoti ir pro Panevėžį, jei tik tai būtų (žinoma, per atostogas) su įdomiu žmogumi. Svarbiausia – judėti. Paradoksalu, kad geriausi žmonės dažniausiai važiuoja ne visai ten, kur reikia. Iš Oslo į Stokholmą važiuoti per Kopenhagą (žiauriai nepakeliui) galima vien todėl, kad vežėjas – senas įdomus hipis.
Bet čia jau filosofijos.
Stokholme atsidūriau trečios kelionės dienos vakare (18 dieną) ir susitikau su Sigurdu.
Kažkur šiame kelyje susiradau kelionės partnerę. Nuo šiol keliaujame dviese – taip smagiau. Vienam mėnesį važiuoti nusibodo. Ji turi šiokį tokį fotoaparatą, tai bus daugiau nuotraukų ![]()
Pirmas žodis – wow. Patekau pas veganus ir labai džiaugiuosi; Sigurdas – tas pats, kurio dienoraštį apie kelionę į Nordkapą sausio mėnesį skaičiau išsišiepęs prieš visus savo tranzus; (čia). Jis apgyvendino mus pas savo pusiau amerikietę draugę Nicol. Gavome jaukų namelį jos kieme. Gyvename netoli metro stotelės, iki centro nuvažiuoti užtrunka apie pusę valandos.
Mums įsikūrus, Sigurdas pasiūlė išsimaudyti, netoliese yra ežeras. Fantastika. Už 20`ies minučių pėsčiomis nuo namelio radome ežerą, kuriame tiek mažai lankosi žmonių, kad galima drąsiai maudytis nuogam.
Švarus vanduo, uolos šokinėjimui į vandenį. Aplinkui žalia. Pasijaučiau beveik kaip aukštaitijoje kokiame nors nac. parke.. Tik su papildomais džiaugsmais – uolomis. Įvairių kategorijų maudytojams: aukščiai nuo pusės iki penkių-šešių metrų.
Stokholme gražūs parkai, gražus senamiestis. Tačiau nakčia Talinas gražesnis ![]()
Taline turėjau labai geras sąlygas bimbinėjimui po centrą – gyvenau 20 minučių pėsčiomis iki „senamiesčio“. Kadangi čia reikia važiuoti metro, tai naktį sudėtingiau, negrįši kada nori. Taigi išsiruošėme užvakar pasibastyti nakčiai, norėjau pakartoti atrakciją.
Pirmą kartą pamačiau naktinį klubą iš arti. Vaikščiojome turtingųjų kvartalais (šiaurės rytai nuo Gamla Stan – senamiesčio) ir užtikome menkai atitvertą klubą su trankia muzika. Man buvo naujiena: išsirikiavę TAXI mašinos laukiančios įkaušusių/įkaitusių porelių, merginos su anaiptol neturistinėmis aprangomis, įdūkę vyrai ir rimti apsauginiai… Stovėjau ir fotografavau ![]()
Buvo šiokia tokia bėdelė, lyginant su Talinu: prideramai sutemę buvo gal 3 valandas (su šventėmis! Joniniės!). O ryte, kai norėjome praeiti pakrante ir pasižiūrėti vaizdą, kuris yra labai gražus dieną, pradėjo nuo vandenyno kilti rūkas ir matėsi visai negausiai ![]()

Atsitiktinai radome tūkstantmečio odisėjos laivą
Dar šiek tiek pažaidus su fotoaparatu pavyko nufotografuoti patrankas.
Dieną irgi gražu; kadangi dabar dienos labai saulėtos (kas nebūdinga šioms vietoms), labai daug žmonių džiaugiasi oru. Taigi žmonių daug.
Bet parkai gražūs, senamiestis gražus. Buvome nacionaliname muziejuje pilyje apsidairyti. Rytoj eisime į biologijos, Vasa muziejus ir pasivaikščioti po parką.
Programa pilna: dieną vaikštome po Stokholmą, vakarais ką nors veikiame su Nicol arba Sigurdu. Dažniausiai gaminamės veganišką vakarienę ir plepam. Užvakar vakare (birželio 22) ėjome ieškotis išmesto maisto.
Kuprinėje – daug bananų, ridikų, agurkai, kalafijorai, įvairūs konservai, padažai, sirupai, super sveiki ir super brangūs gėrimai, aliejai… Taip pat – 13 skardinių kačių maisto (Nicol katei).
- Na va, apsipirkote. Kiek sumokėjote? – Sigurdas klausia.
- Valandą,- Motiejus supranta, kad įžengė į freeganų pasaulį.
Maždaug tokia istorija. Praėjome pro dviejų parduotuvių konteinerius. Surūšiuotas maistas pasiėmimui. Gyvenkime nemokamai.
Grobis atrodo gražiai. Ir pats principas geras. Viena-dvi valandos „apsipirkimo“, ir turi paprasto, egzotinio, brangaus ir pigaus, o svarbiausia – nemokamo – maisto.
Maitinuosi beveik be mėsos produktų. Ir patinka.
Aplink save matau veganus sveikus, gyvybingus ir gerus žmones. Nicol ruošia puikiai, galima liežuvį praryti. Aš čia po truputį atrandu augalų pasaulį: lęšiai (labai labai gerai padažams…), humusas (pasidarysiu grįžęs namo mmm…) ir kiti produktai, pakeičiantys mėsą, keičia mano požiūrį į maistą.
Kol kas neskleisiu.
Paskutinę savaitę su internetu buvo ypatingai sunku, nerasdavau laiko. Nusprendžiau susikurti savo twitter paskyrą (kaip followtheroad.com) ir ten įrašinėti trumpas žinutes, kai tik esu kur nors prie interneto. O turėdamas laiko parašysiu tinklaraščio įrašą. Su nuotraukomis.
Dabar vietiniu laiku yra 1:37. Laiko dirbinėti randu tik naktį, nes viskas baisiai įdomu, kas aplinkui darosi.
Pinigų, ačiū Alma Mater, mamai ir bosui, dar turiu, ir tikriausiai užteks.
Linkėjimai nuo penktą savaitę keliaujančio Motiejaus ir neseniai prisijungusios partnerės. Stengsiuosi atsakyti į komentarus, laiškus.
]]>
Tačiau vaizdai tai puikūs
Nutiko lygiai kaip ir pernai: kai nuvažiavau į Roskildę palikau kažkur visą papkę.
Tai šįkart palikau sutranzuotoje mašinoje. Viso labo pavežė 8 kilometrus, kuriuos vėliau grįžau tuo pačiu keliu…
Pakabinau skelbimą paliktoje vietoje; išnaršiau visą miestelį, kiekvieną kiemą. Mašinos su dienoraščiu neradau.
Kai bėda – norvegai – nuostabūs. Viena moteris su manimi važinėjosi po miestelį pusantros valandos ir klausinėjo vietinių „ar nematėte rudo autobusiuko? Čia žmogus pametė savo kelionės užrašus ir žemėlapį…“. Už pagalbą pažadėjau nusiųsti atviruką iš Lietuvos.
Jau praradęs viltį grįžinėjau, ir vyras, vežęs mane į Førde, pažadėjo įdėti skelbimą į vietinį laikraštį. „Memories are important“.
Jis irgi gaus atviruką.
Taigi dar vilties šiek tiek yra.
Nusibodo tranzuoti pastoviai su savo didž-kuprinė. Paskaičiau autostop.lt D.U.K., pasidarė visai liūdna ir gėda.
Tiesios daug: tilptų mano daiktai ir į 25 litrus. Tačiau ne tada, kai vasarą dediesi krūva žieminių drabužių
Taigi prieš kelias dienas atsibudau apie 14 valandą, ir nusprendžiau nuvažiuoti tądien ~700 kilometrų – iki Sognės fjordo (Trondheim – Sognefjord, galite matyti žemėlapyje „kur aš miegu“).
Ir pavyko. Antrą valandą nakties buvau Førde. Apnakvyndino norvegas pas save namuose ant sofos. Sakiau iš ryto „you broke the ice“ – pirmasis norvegas, įsileidęs į namus. Kitą rytą išėjau pirkti pusryčių ir ieškotis ką veikti toliau.
Per porą badavimo savaičių kelionės pradžioje nusprendžiau netaupyti pinigų maistui, nes taupymas gadina kelionę.
O, kad tai būtų ne Norvegija. Kainos panašios į lietuviškas (kaip kurie produktai, kai kas net pigiau), tik viskas labai skanu.
Pavyzdys apsipirkimo: noriu miuslių pusryčiams, spagečių pietums, ir blynų vakarienei.
Ir taip toliau. Žodžiu racionaliai galvojant visai galima gyventi.
Taigi nusipirkau pieno, miuslių ir prisivalgiau, kad paskui tris valandas sėdėjau vietoje ir kompiliavau maistą pilve
)
Pradėjau ieškoti vietos palapinei. Palikau kuprinę prie parduotuvės (apie saugumą – dar šiek tiek vėliau) ir pradėjau dairytis po miestelį, radau apleistą namą. Smalsu. Nuėjau – viskas išgriauta, bet stogas yra; gyventi galima. Atsikrausčiau daiktus, išsikuopiau vieną kambarį ir štai aš ten jau ketvirta diena
Visi dviračiai palikti stovi neprirakinti; aš eidamas į parduotuvę palieku kuprinę prie įėjimo ir jaučiuosi saugus. Prekės paliekamos nakčiai lauke… Žodžiu primena etnokultūros mokytojos pasakojimus apie Lietuvą prieš pirmąjį pasaulinį karą, kai pirkių žmonės nerakindavo.
Vietos čia labai gražios, man daro įspūdį. Šiaurėje fjordai buvo nuobodūs, uolos rūsčios, o čia tikrai yra į ką pažiūrėti. Daug augmenijos, statūs šlaitai.

Iki čia nespėjau atitranzuoti; tranzavau 7 valandas ir turėjau apsisukti. Nors atstumas buvo juokingai mažas.. Šią vietą man rekomendavo kiekvienas.
Vaizdelis panašus. Kartais matau ledkalnius – man įdomiausi daiktai. Mėlynas ledas, nuo kurio šniokščia upės… Liūdna girdėti, kad prieš dešimt metų ledkalnis, kuris dabar atrodo juokingai mažas, užėmė visą slėnį.
Kaip kada tranzuoti sekasi. Vakar išsimaudžiau Sognės fjorde!
Jė. Vanduo ne per šaltas, net nesinori iš karto lįsti lauk. Tačiau paeiti neišeina – akmenys didoki ir slidūs. Reikėjo šliaužti vandenyje
Beveik perskaičiau open life. Ateina mintys kaip vystysiu savo projektą.
Žinantiems apie ką eina kalba: jis niekaip neįsibegėja (nors jau yra pradėtas), nes nežinau kaip pritraukti žmones. Ir kaip tą dalyką vystyti! Taigi vienas iš būdų – visiškas atvirakodavimas. Pamatysiu ateityje.
Smagiai man su tuo skaitymu. Paskaitau savo „namuose“ iki nusikrauna kompiuteris; tada einu į RIMI, įkišu kištuką ir skaitau toliau
O kai nusibosta – dažniausiai ateina laikas vakarienei (čia pasakoju savo užvakardienos, šeštadienio, scenarijų. Sekmadieniais viskas uždaryta; keliavau).
Kažkam priminė mano dienoraščiai „into the wild“… Aš sakyčiau, panašiau „into the urban“.
Idėja ta pati, tik aš vat pabeginėju į miestus.
Taigi Norvegija – ne pati geriausia tranzui šalis. Imti ima, bet žmonės visiškai keliautojais nesidomi žiūri per atstumą..
Taigi kuo tranzavimas pranašesnis prieš kitus keliavimo būdus?
Taigi belieka nemokamai. O kaip pats kelionės būdas tai pakankamai nemalonus. Lauki kai visai nesinori, važiuoji kai visai norėtum sustoti. Dažnai pasitaiko.
Tai – viena priežasčių, kodėl neužsukau į Lofotenų salas („gražiausias ir įstabiausias norvegijos dalykas; kitaip – alpės vandenyne“). Nes nusprendžiau važiuoti priekin. Nes nemalonus sight-seeing tranzuojant. Bent jau man ir šioje kelionėje.
Tas pats ir vakar, 200 kilometrų važiavau (stengdamasis) 7 valandas. Ir geirangensfjorden nepasiekiau. Buhu?
Nepaisant to, man čia smagu
Ir vaizdų pamatau, ir šiokius tokius žmones pažįstu (pvz kempinguose
Rytoj į Stokholmą, šiandien vakarienei valgysiu blynųųų. ![]()
Apsistosiu pas Sigurdą (per HC. Stokholme bus skaitymas ir vaikščiojimas.
Linkėjimai. Vėl pakeičiau svetainės dizainą, niekaip negaliu nustoti žaisti. Parašiau įskiepį wordpress`ui, tas dešinėje džiaugsmas „kur aš esu“. Dizainas ir vėliavėlės begėdiškai nukopijuotos iš bendramokyklio Augusto.
Užsidaro biblioteka.
Iki.
]]>2009-06-08, vidurdienis
Istorija kartojasi, tik didesniais masteliais. Išvažiavau iš netol Fauske esančios stovėjimo aikštelės (objektas žemėlapyje 18′as). Laimingai pavalgęs (labai patogu), apsiprausęs ir pasiruošęs atsistojau prieš snieguotą kalną (temperatūra – ~+15), ir grojau fleita.
Apturėjau didelį malonumą. Ir beeinant į eilinę kulminaciją (vienintelį „gabalą“ bemoku groti, taigi…) sustojo mašina.
Viskas kaip ir smagu. Žmogus važiuoja fantastiško grožio keliu 140 kilometrų. Važiuodami nemažai šnekėjom, kirtome poliarinį ratą.
Atvažiavus į vietą (Moi i Rana) užsinorėjau apsidairyti – labai graži upė. Dėja atsidariau futliarą ir netikėta staigmena.
Buvau sutaręs su vairuotoju, kad nuveš už miesto. Tai – didžiulis lobis, jau skaityk tau labai pasisekė. Bet aš prieš pat miestą – kai pradėjome žiūrėti kur čia sustoti – supratau, kad grįšiu atgal.
Vairuotojas dėl akinių labai pergyveno. O aš balsiai nusijuokiau, atsistojau ir tranzavau atgal.
Užtruko apie valandą, ir, užbėgant už akių, nusikrapštymas ir parsikrapštymas ton pačion vieton užtruko parą.
Bevažiuojant atgal sustojo dirbantis arimijoje vaikinas. Norway airforce – taiso žemė -> oras pabūklus. Gal 23-25 metų.
Šnekėjome apie viską, daugiausia – apie meilę, santykius, panašius dalykus. Kaip jie supranta ir kaip mes suprantam.
Gerai, su tokiais galima diskutuoti. Žinau, kad (tikriausiai) nesusitiksiu, tai ir nereikia ieškoti „čiotkų“ išsigalvojimų: pili viską kaip yra ir analizuoji.
Algos gauna ~12500 LT per mėnesį į rankas, ir sako, kad tai – totaliai vidutinis atlyginimas. Bet skundėsi, kad mašinos Norvegijoje labai brangios: jei perki mašiną, tai sumoki maždaug tiek pat valstybei mokesčių.
Vairuotojo teisės – 10-12 tūkst. LT.
Apie merginas ir šiauriečių atvirumą / uždarumą nepasakosiu. Geriau gyvai ir prie arbatos.
Taigi grįžau atgal į savo parking vietą. Smagu Norvegijoje tai, kad palapinę gali statyti kur nori: 5 metrus nuo kelio, vidury miesto parke… Statyt tai gali ir Paryžiui, bet čia galima palikti visai dienai. Ramiai.
Nusiprausiau po šaltu kranu (woo-hoo, plaukai vėl švarūs), pernakvojau (šiltai – dar vienas woo-hoo:), pasidariau pusryčiams grikių su lašiniais (lietuviškais), ir į kelią. Šįkart kėliausi anksti – tyčia – nes nusibodo 11 valandą keltis.
Taigi atsikėliau, į kelią. Ilgai laukiau; toje pačioje vietoje nostalgijos išlaužti neišėjo – pasiėmiau Hesę. Pasirodo, dar knygos neperskaičiau, o kažkaip sumąsčiau kad jau.
Sutranzavau čeką, kuris jau 4 metai gyvena Norvegijoj. Šnekėjom pusiau anglų, pusiau rusų kalba. Jis važinėja po Norvegiją ir keičia chupa-chups automatuose saldainius
Taigi sustojome vienoje kavinėje, ir aš talkinau: sudedinėjau saldainius į automatą. Gavau kelis chupa-chups`us (vienas iš automato kainuoja 5 kronas – apie 2 litus).
Pavežė iki Moi i Rana – vakarykščio miesto. Jau 17 valanda.
Miestas pramoninis. Ėjau palei miestą ir sustojau prie krioklio pavalgyti. Senokai taip skaniai valgiau – duona, sviestas, Brunost, kiaušinis. Su kiaušiniu atskira istorija
Parduotuvėje man reikėjo 6 kiaušinių, žiauriai norėjau miltinių blynų. 6 kiaušiniai kainuoja ~20 kronų, o 18 – 30. Tai racionaliai nusipirkau 18. Dabar, rašymo momentu, jau nebeturiu nei vieno. Pasidalinau su žmonėmis, pats suvalgiau. Kelis kartus valgiau labai skanių blynų.
Taigi užvalgiau prie krioklio, ir vėl į kelią. Pavežė močiutė 62 metų iki miestuko Korgen. Čia yra labai pigi parduotuvė ir nuostabus kempingas.
Nemokamas kempingas
Atėjau vakare apie 20 valandą ir pasijutau kaip senokai buvau pasijutęs nekaip. Mažos palapinės kaina 45 litai nakčiai. Aišku, tiek leisti nesinori, o visos aplinkinės vietos tokios nesvetingos atrodo – tipo miegok su arkliais arba avimis.
Bet nieko, nugalėjau save ir atėjau į virtuvę. Ir štai aš jau ~para sėdžiu kempingo virtuvėje.
Už sėdėijmą kempingo virtuvėje nereikia mokėti.
Stogas važiuoja; kalbėjau su olandu, vokiečiais, su daug kuo dalinuosi maistu.
Rytoj ryte iškeliauju į Bergeną – vėl – poryt jau noriu būti pačiame mieste.
Praeitą naktį miegojau ~4 valandas, nes bijojau kad kas nors ras: taigi nuo 2 iki 6 ryto pasislėpęs virtuvėje.
Šiąnakt laukia tas pats.
Atsiprašau už nenuoseklumą. Stogas važiuoja.
Visą dieną (literally: nuo 7 iki ~1 vakaro) „dirbau“ (žaidžiau) su wordpress`u. Parašiau savo įskiepį. Kai turėsiu pakankamai valios, laiko ir noro – instaliuosiu į šią svetainę ir paviešinsiu.
Panašus į šį: http://www.followtheroad.com/lt/ kur mes esame?
Tiksliau, atrodo begėdiškai taip pat: iš jų netgi nusikroviau vėlevėles (ačiū, Augustai). Tačiau visas backend – mano.
Taip pat dirbau su temomis. Pasirodo, ir su php galima kažką gero sukurti.
Dar neaprašyta
Labanakt. Žinokite, tikrai kelionėje nesirašo. Reikia ypatingo nusiteikimo.
Nebent twitter feed’as.
Taigi apgailestauju, jei nuviliu skaitytojus.
Reiks turbūt rašyt kaip brol kad prašė senesniame įraše / komentare.
Linkėjimai studentams, kurie besimoko sesijai!
Laukit iš manęs žinių. Retesnių, bet kokybiškesnių.
M.
]]>Taigi šiek tiek „knisinėjuosi“ prie internetinių džiaugsmų: ir naktį birželio 5-6 nemiegojau ![]()
Smagu.
Pradedu tranzuoti į Bergeną. Vienuoliktą – dvyliktą beveik susitariau su Marit (mamos draugės dukteriim), kad mane priims viešnagei.
Taigi linkėjimai, ir susirašysim už savaitės arba anksčiau!
Motiejus iš Narvik (matote dešinėje kur tai yra).
]]>Beje, šviečia saulė
Dabar yra 00:25 vietos laiku. Smagu. Ir žemiau jau nenusileis.
Taigi važiavau su tais pačiais džiaugsmingais vokiečiais porą dienų. Vardai – Wolfgang ir Debora (nesuprantu, kaip atsimenu Deborah). Abu pasižymėję dviračiais, pavažiavę gan toli ir įdomiai… Ne šiaip vakariečiai. Deborah 19`kos metų važiavo viena dviračiu per Švediją palei Baltijos jūrą, ten ir sutiko Wolfgang.
Čia jos dienoraštis, įdomu (kas mokate vokiškai).
Ji dar yra pravažiavusi visą pabaltijį dviračiu, ir dar pasitrankiusi Švedijoje. Tame pačiame puslapyje jos vardu yra straipsniai. Rekomenduoju
Taigi su tokia kompanija pasivažinėjau po šiaurinę Norvegiją.
Pasifotkinome kaip reikiant. Čia aš Nordkape:
[/caption]
Atkreipkite dėmesį. NĖRA MEDŽIŲ.
Taigi Nordkapą rekomenduoju. Ir tuos 17€ sumokėti verta. Aš galėjau nemokėti, tačiau sumokėjau. Fantastiškas filmas, labai įdomūs muziejai, puikus personalas, norvegiškos kainos, ir, aišku, nuostabūs reginiai.
Paskutinį vakarą sutikau kelis dirbančius lietuvius: mano LT marškinėliai tikrai pravertė.
[caption id="attachment_367" align="alignnone" width="300" caption="Mano darbo vieta; rašyta iš ČIA"]
[/caption]Taigi visą likusią dieną buvau mieguistas ir pavargęs. Dar pora vaizdų.
[/caption]
Atvykome į Alta, kitą dieną jie pasivaikščiojo po muziejų (kaina – 32 LT studentui), aš pasėdėjau pamiegojau.
Miegojome taip (ten fone žuvys džiūsta, čia yra miest(el)io Alta viduje):
2009-06-05 rytas. Miegojau puikiai, 10 valandų. Ryte snigo, reiškia nakčia buvo apie 0.
Aš nesušalau nei kūno, nei kojų! Woo-hoo! Nesupratau kodėl ryte kraustant palapinę taip šalo rankos, paskui pamačiau sniegą
Taigi smagu.
Nusipirkau nemažai maisto – kelioms dienoms. Briunos sūrio 1kg, miltų, sviesto, pieno (dariau blynus), džemo. Kainavo ~90 litų. Bet nusprendžiau normaliai maitintis ir negalėti tam pinigų.
Freeganavimas vėliau. Ateis ir jam laikas.
Taigi esu Narvik`e, dabar yra 2:16. Gyvas, sveikas, keliausiu link Bergeno.
Į Lofotenų salas nevažiuosiu. Mačiau „alpes vandenyne“ (neapsakomai gražu) pakeliui. Užmeskite akį į Altą iš google maps arba google earth. Pamatysite šiek tiek apie ką aš.
Dabar sėdžiu kempingo virtuvėje. Sėdėsiu iki ~6 ryto, tada eisiu numigti, 10 ryte grįšiu užvalgyti su vokiečiais, tada dar numigsiu, pasitrankysiu po miestą, vakare sėsiu vėl parašinėti / paskaitinėti, ir dar kitą dieną (birželio 7 iš ryto) iškeliauju į Bergeną.
Linkėjimai visiems. Galbūt dar šįvakar padarysiu sistemą, kuri rodo kur aš (šiame blog’e) ir svečių knygą.
Ką manote apie šiuos dalykus? Ar įdomu?
Toks apmestas kelionės aprašymas. Daugiau, kaip ir sakyta – dienoraštyje
M.
]]>
Trumpai:
Šiaip aplink mane nemažai sniego; vėjas žvėriškas, temp. apie 0 (kai vaikščiojau gavau krušos), miegosiu šiąnakt slėnyje prie pat Nordkapo. Ten visai kita situacija. Gražu, ramu. Tik nueiti pavojinga – 400m leidimosi akmenimis.
Taigi tikslas pasiektas. Ar džiaugiuosi? LABAI.
Šiaip maždaug toks vaizdas, tik nėra saulės:
O čia vokiečiai, kurie mane vežė ir fotografavo. Labai mieli. Vyras – inžinierius firmoje, kuri gamina saulės baterijas, o dukra – PhD studentė „landscape planning“.
Sveikas, tikslas pasiektas, beliko „tūsas“ – atostogos.
]]>
Atvykome į Ivalo: aš ir Vase
Mintis iš vakaro tokia: atsilekeliu ryte dar tikrai prieš šeimininkui grįžtant, susitvarkau daiktus, imu kompą, susirandu rozetę ir ramiai dirbu iki jis atvažiuoja. Pasiimu akinius ir nykstu. Nebenorėjau daugiau kliudyti/trukdyti/rodytis. Akiniai, mačiau, guli pas jį ant valgomojo stalo.
Dėja ryte atsikėliau 8:30, ir, kaip embarrassing, radau prie palapinės padėtus pusryčius. D`OH. Galvoju atvažiavo vaikinas ir išvažiavo iš ryto vėl (jo pačio nei kieme, nei prie upės, nei name nebuvo). Nepatiko man visa tai – ką turėjo pagalvoti? Aiškiai akinių nepastebėjęs: jie kaip buvo taip ir liko ant stalo.
Na, paprogramavau truputį JavaScript (naudojau jo elektrą), ir grįžo. Pasiėmiau akinius, ir atsisveikinome. Pasirodo, jis baikerių susitikime nebuvo, o tąnakt miegojo sode. Ir aš dairydamasis jo nepastebėjau.
Nuo pensininko rojaus kampelio paėmė moteris evangelikė. Labai įdomi kelionės dalis. Važiavome kartu iki Jyvaskylä. Šnekėjome vienas apie kitą: ji atsivertė į tikėjimą būdama 35`erių metų. Vėl siurprizas – pensininkė jau ketvirti metai, o atrodo kaip 50`ies. Vėl nustebau. Turi kavinukę Mänttä, kur nemokamai dalina kavą/arbatą/desertą ir užėjusiems žmonėms pasakoja apie Jėzų. Jai prisisapnavo, kad ji turi tai daryti, ir dabar visu savimi džiaugiasi, spinduliuoja. Jos istorija tokia: gyveno paprastą gyvenimą, turėjo „viską“: namą, šeimą, mašiną, gerą vyrą, vaikus… Bet kažko trūko. Tai nusprendė įsileisti Dievą į širdį – ir tas gan greitai jai pavyko. Dabar mato naują prasmę – atversti į „šviesą“ netikinčius.
Pradėjome diskutuoti. Man patinka tikėjimas (angl. faith), jis varo žmones į priekį, duoda atspirtį, jaunina. Žodžiu visoks koks gėris. Ypač pažiūrėjus į tąją močiutę tuo galima patikėti. Tačiau man nepatinka kiti dalykai – po tikėjimu (krikščionių) slepiasi religija, kas man yra visai nepriimtina. Ji tai priima su džiaugsmu.
Ir aš norėčiau tikėti į Dievą. Bėda ta, kad tai lengviausiai pasiekiama per religiją. O aš noriu religiją prašokti ir neturėti pašalinės išorinės įtakos. Aišku, bus labai sunku: ir bendros dainos, ir bendros maldos yra religijos, o ne individualaus tikėjimo dėka. Paprasta nebus. Arba reikia rinktis priimtinesnę religiją.
Bevažiuojant Manta<->Keuruu keliu Elisa pasiūlė užsukti į labai gražią vietą. Sakiau taip, be abėjo. Apsilankėme suomiškame Taizé variante
Beveik tas pats principas, tik organizuoja ne vienuolynas, o sava evangelikų organizacija (Iso Kirja). Ir šiek tiek mažiau žmonių. Plius gamta pasakiška – nelyginamai su Prancūzija. Taigi važinėjamės aplinkui, grožiuosi vaizdais, ji pasakoja kur kas vyksta: ten paskaitos, ten valgome, ten dirbame, ten miegame… Aš išalkau, ir tyliai sau tariau: „pavalgysiu kai išlipsiu“ (lietuviškai). Ji nugirdo ir perklausė, aš jai angliškai atsakiau: „su savimi šneku. Sakau išalkau, ir pavalgysiu kai išleisite“. Taip ji pasiūlė man pietus, nors ir kiek atsikalbinėjau. Užmokėjo, ir sako: imk kiek nori (fiksuota suma, įsidedi kiek nori ir valgai). Labai labai skanius ir daug – užteko visai dienai.
Nuvažiavome link Jyvaskylä ~30 km, tada aš prisiminiau, kad palikau papkę ten, kur valgėm. Papkėje, kaip ir priklauso, buvo viskas: žemėlapis, dienoraštis, draugų laiškai, dar keli mieli popierėliai. Visai biesas paėmė – kiek galima… Vakar akiniai, šiandien papkė. Prašiau kad sustotų, išleistų ir jau pats nuvažiuosiu pasiiimti ko palikęs. Ne, neišleido – grįžome drauge kartu. Sugalvojau, kad čia man atpildas už smulkius gerus dalykus, kuriuos darau Lietuvoje. Kitaip tokio žmonių gerumo paaiškinti negaliu.
Apsilankėme jos draugų namuose, gėrėm arbatą ir šnekėjau su jais. Moteris verčiasi pakabukų ir siūtų paveikslėlių gaminimu, o vyras pardavinėja. Turi darbo vietoje „stinger“ siuvimo mašiną (4000€) ir darbuojasi. Įdomi šeimynėlė: moteriai 48 metai, vyrui apie 35, susituokę prieš dvi savaites. Pilni namai jų vestuvių nuotraukų: ant telefono/kompiuterio darbastalių, ant virtuvės stalo, kiekviename kambaryje įrėminti ant sienų, ir net viename laikraštyje nedidelė nespalvota. Visur ta pati. Didelė nuotrauka „Titanic“ virš židinio – sako kai gausime, įrėminsime savo į tą patį rėmą.
Atėjo 18 valanda, kraustomės po truputį. Manęs klausia kur miegosiu, sakau „labiausiai noriu tai čia“. Ne, negalima, važiuojam. Pavežė į kelią Jyvaskylä<->Oulu.
Atsisveikinome, už mane pasimeldė, palinkėjo sėkmės ir nuvažiavo.
Po kurio laiko tranzavimo paėmė 32 metų moteris, pavežė iki Äänekoski. Kai įsikalbėjome, pasakė: „labai anksti gimdžiau, dabar turiu 12`kos metų sūnų“. Pradėjau prieštarauti: kodėl anksti? Juk pats tas moteriai. Taip, sako, tačiau šiais laikais tai yra anksti, dauguma gimdosi vaikus kai būna >30′ies. Baigia universitetus, susiranda darbą, pasistato namą, na o tada jau galima turėti vaiką. Nuskambėjo kaip „daiktą“ ar „katę“. Tarsi atributas prie žmogaus egzistencijos. Bet ne tada, kai gamta to nori. Na, o ji paklaũsė gamtos. Tačiau yra vienas „bet“ kai vedi jaunas: ji jau nebegyvena su savo vaiko tėvu.
Aš, kai sutinku naują žmogų, bandau asocijuoti kaip nors jo vardą su juo pačiu: taip daug lengviau atsiminti. Pavyzdžiui Elisą (močiutė, kuri mane pavežė pas draugus ir pamaitino) asociavau su „Alice“ iš Smokie; Anita – Elice draugė – viskas aišku, moteriškos lyties giminė, kurios vaidmens šeimos hierarchijoje nežinau… Vesa (jos vyras). Jo plaukų spalva nei šiokia, nei tokia, o universalios video tvarkyklės (kurios tinka viskam ir niekam) linux`e yra pavadintos „vesa“. Ir taip toliau.
Iš Hirvaskylä (tariasi Hiurváskiula) paėmė šiaurietis Arvi. Jo dukra tądien baigė mokyklą, tai važiuoja padaryti siurprizą „ant rytojaus“ – neįspėjęs pasveikins. Važiuoja >800 km. Vienas įdomesnių – kaip slidėmis čiuožė su draugu 110 km per 9 valandas: 22:00-7:00.
Anksčiau Ivalo (miestas kaip reikiant už poliarinio rato) dirbo mėsininku prėkybos centre, tačiau gavo rimtą kojų traumą ir nebegali dirbti fizinio darbo, kur reikia kažką kilnoti ar nešioti. Taigi susipažino su mergina (našlys), susirado darbą Suomijos pietuose, ir persikraustė ten gyventi. Apie darbą ofise pasakoja kaip apie egzotiką.
1986 metus girdžiu jau antrą kartą. Žiemą tąkart Ivalo buvo -52, vasarą +56 (Arvi kieme). Klausiu kokia dabar bus minimali temperatūra – sako -2. „Warm“. Taip, linksiu ir džiaugiuosi. Kai buvo 20`ies buvo Kanarų salose. Pasakodamas susiraukė. Tikras „saviakas“. Saulėlydis trunka jau >1 valandą. Dabar yra 22:51.
Citatos iš dienoraščio. Mintys labai aiškios. Dar tiek daug nepamačiau. Noriu gyventi kur šalta ir tamsu. ŠIAURĖJE. Skandinaviją reiks apvažiuoti dviračiu, ypač vidurinę Švediją ir Suomiją, tiek daug dar aplankyti liko. Groja Joe Cocker – you can leave your hat on.
Ties Kemi kažkodėl jaučiuosi tarsi grįžęs į 8′tą dešimtmetį. Pradedamos statyti gamyklos, nauji keliai, paskubomis plečiama infrastruktūra…
Arvi pasiūlė darbą šiaurėje pabūti gidu rusams, prancūzams. Rusų k. mokėjimas – didžiulis bonusas.
Nakčia vėl pašalau. Įdomu, kada tai baigsis. Neperšalęs, sveikas, bet sušalęs. Miegojau Arvi mikriuko bagažinėje.
4 mašinos, 1104 km, Juupajoki-Ylitornio (įskaitant pirmyn-atgal papkę su žemėlapiu)
Atsikėlęs dvi valandas rašiau tinklaraščio įrašą, kol Arvi bendravo su savo dukteria. Radau belaidį internetą, ir džiaugiausi kompiuterio baterija. Gerai mokyklos campus’e: daug nešifruotų stotelių pavadinimu „linksys“.
Berašinėdamas užsinorėjau pusryčių – pagalvojau apie grikius termose. Puiki mintis, nuėjau į mokyklą ir paprašiau kad pripiltų pilną termosą. Pripylė, tada aš ten grikius… Buvo puiku. Užkandinėjau lietuviškais lašinukais. Norvegijoje sakė negalima kūrenti laužų (bent jau šiaurėje), nebent turi daug pinigų. Aš pinigų daug neturiu, tai nusipirkau dujinį primusą.
Buvau pamiršęs ką reiškia +2 šilumos, didelis vėjas ir lietus. Stovėjau apie valandą kol sutranzavau mašiną – perpūtė kairę kaklo pusę. Vėl
Šįkart jau naudoju faringoseptą. Bet normaliai.
Pastovėjau porą val. prie užkandinės Vikäjarvi, sušalau, bet tingėjau kažką daryti. Tada prisiminiau kaip pats neleidžiu sušalusiems nekeisti situacijos. Išsyk nuėjau į užkandinę, daviau termosą su arbatžolėm, paprašiau (Genio metodu) karšto vandens ir sušilau. Ir nustojo lyti. Woo-hoo. Po dešimties minučių sustojo Vase. Iki Ivalo jis ir nuvežė (šaunuolis, jis man atsiuntė nuotrauką). Nusifotografavome jo suomiška nokia – pagalvojau bus įdomu pamatyti mane jau apžėlusį ![]()
O čia bevažiuojant mačiau vaizdų kaip niekad gyvenime. Elniai kas 20-30 kilometrų, skurdi gamta, kalneliai, uolos, įdomūs ežerai bei pelkės… Porą kartų pagalvojau: ot koks horizontas. Kada nors bus ir kadras.
3 mašinos, 410 km, Ylitornio-Ivalo
Keliavimas šiaurėje labai smagiai lyginasi su kalnais. Sėdi apačioj (vidurio Europa), užsimanai į kalną. Važiuoji važiuoji funikulierium ar keltuvu, viršūnė. Viršūnėj būna šalta, pučia vėjas, bet žiauriai gražu (tai čia suprask išlipai iš mašinos pasidairyti). Tada vėl važiuoji, vėl išlipi sustoji (o vėjukas pučia ledinis, kartais lyja). Ir taip keliauji po šiaurę: kur besustosi – įdomu, gražu. Tik be pabaigos.
Šiame mieste dviračiai nerakinami, balkonų durys per naktį praviros, parduotuvių prekės nakčia guli prie gatvės. Jaučiuosi labai saugiai: palikau palapinę miestelio parkely ir išėjau kelioms valandoms pasivaikščioti. Puikiai. Jau ne tik matosi šviesa, bet ir saulė pliekia į akis antrą valandą nakties. Labai įdomu.
Ir šiąnakt pirmą kartą miegodamas gamtoje nesušalau. Apsivyniojau kojas megztiniu, atsiguliau ramiai ir iš ryto atsibudau… Normaliai.
Tinklaraščio rašymas kelionėje atima iš manęs per daug laiko. Štai dabar sėdžiu viešojoje bibliotekoje jau 5 valandas ir aprašinėju paskutines 5 dienas.
Taigi toliau bus taip: rašysiu į savo dienoraštį, ir grįžęs namo, kai kelionė bus pasibaigus, parašysiu visą istoriją. Ir įdėsiu čia.
Panašiai kaip dariau užpernai:
http://autostop.lt/pasakos/2007/motiejus.htm
Ačiū, kad žiūrėjot,
Mieli žiūrovai,
Mokslo ir menų žinovai…
Broliai darbininkai, bedarbiai ir daktarai,
Seimo nariai,
Ačiū ir jums, gerbiamieji žvejai!Mes sakom: „ačiū, kad žiūrėjot!“,
Atleiskit, kas ne taip…
Dabar tinklaraštyje yra aprašyta 11 dienų.
Lietuvoje būsiu liepos viduryje.
Dar liko pusantro mėnesio kelionės.
Atsikėliau po 3 val miego – vos pavyko. Tačiau iškritus iš lovos ir padarius atitinkamą kiekį atsispaudimų pasijutau labai žvalus. Keltas 13 valandą, atėjau 11:30, nes nežinojau, kada reikia būti check-in’e. Prie kasos jauna mergiotė. Atėjau, nusišypsojau.
- Hello, I`m travelling to Helsinki.
- Congratulations! – Ir abu pradėjome juoktis. Konktaktas yra. Tačiau tik trumpam. Paklausiau ar yra studentams nuolaidos (internete parašyta 10%) -> yra. „Ar užsiregistravai iš anksto“ – „ne“ – „blogai“. Pasirodo, ypač svarbu išankstinė registracija. „Tau pasisekė, kad gavai šį bilietą“. Taigi. Kainavo 26 eurus su kapeikom (jau su nuolaida). Taigi pradėjau traukti eurus iš kišenės
- „no no, no euros. Bank card or estonian money“. Taip šypsenos ir išgaravo…
Du fail’ai (failures)
Kelte pusė keleivių (keltas net ne vakare!) su kvapeliu. Pačiame kelte prekybos centrai, užkandinės / restoranai padoriomis kainomis (nužiūrėjau: prekybos centre paprastų traškučių pakelis kainuoja 6 eurus). Įdomus vakarietiškas pavyzdys: vienas iš daugelio restoranų, prie kurio man teko garbė laukti beplaukiant, atidaromas 14 valandą. Nuo 13:40 pradeda formuotis eilė į jį, o 14 valandą visas holas pilnas, visi stumdosi, nori patekti į restoraną kuo greičiau! Ten arbatos puodelis (!) kainuoja 3 eurus, maisto kainos nuo 10 (tipo sumuštinis) iki 60-ies eurų. Tas pats ir su supermarketu – įlipus į keltą labai svarbu apsipirkti
. Išvada peršasi paprasta: vakariečiui jei tik bus ką pirkti – nusipirks.
Iš uosto pasiprašiau jaunos merginos kad pavežtų už miesto – mielai pavežė. Labai įdomi šeimyna. Mama ir trys vaikai: 20`ies mergina, 7 ir 5 metų mergaitė ir berniukas. Rašau 20`metės perspektyva. Gyveno 12 metų Estijoj, tada išsikėlė į Suomiją – mama susituokė. Klausiau kur merginos tėvas – „Gal Estijoj… Aš niekada gyvenime nemačiau savo tėvo“. Pasidarė šiek tiek gaila, bet ir labai įdomu. Išleido 20km už Helsinkio. Bežiopsodamas į kelią pamačiau šalikelėje uolas, pasidarė įdomu. Apie 5 metrų aukščio. Galvoju va, skandinavija
Vis dar mintyse seniai seniai buvusios klasiokės Rūtos (~6-7 klasė) žodžiai: „švedai, pamatę Puntuko akmenį sakytų: „ką jūs čia per žvyrą garbinate?“. Noriu pamatyti tą „ne žvyrą“. Buvo ~18 valanda, dar pusvalandį pastovėjęs palaukęs mašinos ėjau miegoti.
Kelte sėdėdamas panorėjau valgyti (pietų metas, ~15 valanda), bet tingėjau traukti lašinius. Ir šiaip tingėjau valgyti. Pamąsčiau taip: tiek to, papasninkausiu. Pameditavau, pamiegojau šiek tiek ir praėjo noras. Tą patį vakarą vakarienės irgi nesinorėjo, kitą rytą pusryčių irgi. Blogai, gali būti kaip kažkada namie 2 paras be maisto ir vis tiek nenoriu. O čia juk kelionė – gali būti nesveika. Tai susitepiau sumuštinį pusryčiams ir susikišau (+ saldžia arbata). Kitą dieną pietų vėl nevalgiau, o vakare paskui du suomiai (apie juos vėliau) pasiūlė alaus… Ir pajaučiau, kad organizmas iš tiesų išsenka, kai valgyt negauna.
Keltas, 25km, viena mašina. Tallinn – Tuusula
(ištrauka iš rašytinio dienoraščio): dabar 7:15, skruzdė lipa mano koja, ir aš einu į kelią.
Atsikėliau sušalęs (pirmoji naktis gamtoje). Stojau laukti. Laukiau 7 valandas – pagerinau savo asmeninį laukimo vienoje vietoje rekordą. Nusibodo ir nusprendžiau eiti į kitą vietą. (Perskaičiau „Žaidimo“ ~70 psl. belaukdamas) Paėjau ~10 kilometrų. Pradžioje stovėjau ant Helsinki -> Kerava -> Lahti kelio, o nuėjau į Helsinki -> Tuusula -> Hameelninna. Ten buvo geriau. Iš įdomesnių buvo vairuotojas labai prabangiu džipu, kuris sustojo benzino kolonėlėje ledų, ten jį ir pagavau: „I didn’t have time to eat anything today, so it’s allright to replace it with ice-cream“. Į vakarą pasidarė visai gerai: sutikau miško inžinierių, kuris pravežė labai man tinkamu keliu (kelis posūkius; galima sakyti man pasisekė) ir atvežė į viešą pliažą kur galėsiu nakvoti. Labai ilgai suko galvą kaip bus su laužu: „kaip žinai, prieš kuriant laužą reikia atsiklausti žemės savininko leidimo…“ Taip, kurgi lietuvis žinosiu. Ir mąstė, mąstė. „Gal ten bus laužavietė…“ Šiaip būčiau pakrizenęs, bet miško inžinierius… Gal tiek to. O atvažiavę į poilsiavietę pamatėme besikūrenančią ugnį
Du pagyvenę suomiai ketino kepti dešreles ar žuvį. Trečias (pirmas: hi, antras – apie kelionę ir nakvynę) suomės pareiškimas: „want beer?“ – „yeah“. Tai buvo klaida mažai valgius. Po 2 butelių (2×0.33l) nusilpau. Bet nieko: padovanojo žuvies, kuri vadinasi angliškai „pike“ (lydeka), aš ją išviriau vandeny, ir su grikiais visi trise sušlamštėm. Labai-labai-labai-skanu! Šviežia
Grikiai, druska, pipirai ir žuvis. Toliau sėdim prie ugnies, kalbamės (jau suvalgius žuvį). Moteris išsitraukia dešrelių, garstyčių, salotų.. Žodžiu, pasiruošę viskam. Aš po kiekvienos prabangos prekės ištraukimo akių skersmenį didinu. „This is Life“ – sako. Jo, galvoju. Man tai tikrai Life. Labai gerai buvo valgyti jų delikatesus po savo pasninko ir kelionės… Ir pradėjau galvoti kaip čia geriau: ar maitintis grikiais, keliauti kaip išgaliu, ar nuolat džiaugtis prabanga, kurią galiu nesunkiai turėti. Paskui supratau, kad man didesnis Life nei jiems – po ekstremalesnių sąlygų tikrai skanesnės tos dešros
Ištraukė koka-kolos ir davė man. Na čia jau viršūnė. Buvo gerai. Iš ryto aš ją ir pabaigiau. Dar kai papasakojau kad svajoju nuvažiuoti į Azijos šalis – tipo Uzbekistaną, Gruziją, Taivaną – susiraukė: „they are OK, but too poor for me“. Taigi galutinai supratau kuo gi mes skiriamės. Aš betranzuodamas autostradose galvoju kaip čia patekti kur mažiau mašinų ir prabangos, o jie mąsto atvirkščiai: normalus buvimas be to sunkiai įsivaizduojamas. „Not for us“.
Toje pačioje vietoje buvo mane labai nustebinęs dalykas: tarsi vonios prausimuisi. Iš jų bėga vanduo, paruošta kažką daryti. Bet aiškiai ne maudymuisi: jos per aukštai juosmens aukštyje) ir labai keistai bėga vanduo: yra čiaupas gale „vonios“, ir yra vamzdis, kur bėga po čiurkšlę per visą vonią kas 10 centimetrų… Na gerai, nesuprantu, tiek jau to. Ten išsiploviau kojas ir kojines (buvo tikrai labai patogu), ir ilgai nesukdamas galvos nuėjau miegoti.
Štai aš sėdžiu Orivesi viešojoje bibliotekoje su savo skreitinuku ant kelių, įjungtu internetu ir patogiai. Atsikėliau labai vėlai – apie 11 valandą (vėl 12 val. miego), ir pirma mintis: aš čia dykinėju kad taip ilgai miegu? Nesmagu. Ir jau kelinta naktis taip: po 10-12 val.
Atsikėlęs pirmiausiai išsiaiškinau tų vonių paslaptį. Pamačiau krūvą žmonių ten plaunančių.. Kilimus! Viskas pasidarė labai logiška. Ir patogu!
Kai vėliau šnekėjau su kitu suomiu, jis sakė, kad tai Suomijoje labai populiaru: gi labai smagu plauti kilimus vasarą gamtoje
Infrastruktūra puiki: vietoje ežeras, iš kurio pumpuojamas ir filtruojamas vanduo, vietoje įrengta kanalizacija: valymo filtrai; galima drąsiai plauti bet ką. Na, nustebinote. Pavalgiau, pasėdėjau, pasidžiaugiau gamta ir ežeru: tikrai gražu, švaru, oras grynas, žuvies daug (bet dar nežvejojau pats. Įdomu, kaip laikosi mano užspaustos priekinėje kišenėje plūdės?). Sustojo pirmasis žmogus tądien senukas, su kuriuo šnekėjome vokiškai (išsiaiškinome, kad abu kalbame angliškai, vokiškai ir šiek tiek rusiškai), ir kuris taip pat yra miško inžinierius. Tik jis sodintojas – vežėsi medelį šturmano vietoje, tai man teko sėsti galan. Papasakojo, kad 2002′ais metais jis buvo Lietuvoje, Klaipėdoje savaitę. „How in english… Master… World… Orienteering…“ – man žandas atvipo. JĖGA! Bendras interesas! Pabaigiau: „Championship“. Anas nušvito. Abu nušvitom. Ir pradėjome džiaugtis kartu orientacinio tematika
Gaila, tačiau jo „fusse kaputt“ [kojoms šakės] taigi nelabai gali daugiau sportuoti. Buvo pas gydytojus šįryt… Paklausiau kur galima rasti internetą – neveikia mano tele2 Suomijoje. Ir štai atvežė čia, į biblioteką. Parašiau krūvą laiškų, sutvarkiau porą reikalų, atsiprašiau visų dėl neveikiančio ryšio, ir išėjau į lauką. (one more little private thingy inbetween:) Papietavau savais lietuviškais lašiniais ir juoda duona.
Išėjau iš miestelio ir paėmė toksai pasakytum 50`ies metų vyrukas. Važiuoja į savo vasaros rezidenciją. Klausiau kur dirbate – „RETIRED!!!“ Nustebau kaip reikiant – iš pradžių galvojau, kad pardavė kokią firmą ar šiaip painvestavo atskakinga ir pensiją „pasidarė“. Ne, pasirodo, jau 4 metai kaip nedirba dėl amžiaus. Priklauso baikerių klubui, važinėjasi po pasaulį ir puikiai šneka angliškai. Bevažiuodamas pasikvietė pas save į Rojų (supratau, kaip turės atrodyti mano vasarnamis kai tokį kada nors turėsiu).
„Ką veiki dienomis?“ – „krapštausi sode. Ten tikrai yra ką veikti“. Atvažiavus pasimatė – tikrai taip. Turi labai įdomų šiltnamį, kuris iš išorės atrodo nekaltai, o iš tiesų yra pavėsinė
Viduje kelios gėlės vazonuose, dvi kėdės ir staliukas su cigarų dėžute. Šiuos cigarus parsivežė iš Jungtinių Arabų Emyratų). Pavaišino – nieko skanaus, žiauriai stiprūs. Aprodė sodą, gavau sumuštinį, arbatos, ir laikas keliauti. Tvarkoj, pavežė iki kelio, paleido. Kelias gražus, tarp miškų… Išsitraukiau fleitą ir dūsavau savo „bardsongą“. Taip gerai tiko prie aplinkos ir nuotaikos; susikūriau idilę, ir sustojo toks arklių išvežiotojas… Vežė arklus į gretimą kaimą. Labai gerai – sakau – važiuojame. Bevažiuodamas bekalbėdamas nusprendžiau pasibalnoti nosį – nelabai kas matėsi be akinių (o aplink gražu)… Ir spėkite ką radau futliare – ogi nosinę ir tik nosinę
Išsyk suvokiau, kad akinius palikau sode prie stalo, kur valgiau sumuštinį. Labai mintyse nusikeikęs paprašiau vairuotojo kad sustotų (o jis mane vos prisišaukė: sustojo už gerų 200 metrų ir šūkavo porą minučių kol aš teikiausi atsisukti. O apie tuos šūkavimus ko tik neprisgalvojau – galvoju chebra ateina; išsitraukiau savo „pipirus“ ir pasiruošiau gintis… Ir kai pravažiavo eilinė mašina, pamačiau kad gale kažkas stovi ir mojuoja
. Taigi sustojo, aš pasiėmiau savo „šmutkes“, apsisukau ir patraukiau atgal akinių ieškoti.
Prasidėjo nuotykiai. Kiek nuvažiavau su vairuotoju, tiek reikėjo grįžti pėsčiomis su kuprine palei kelią. Jy<xx> (prisimenu tik dvi pirmąsias vardo raides) sakė, kad 9`ai vakaro važiuos į Tampere baikerių susitikimą. Taigi skubėjau – buvo apie 19:30. Ėjau palei kelią, įsukau ne į tą posūkį. Per anksti… Labai panašu buvo: pusiau asfaltas, keli kelio ženklai, krūva pripjautų medžių… O kai įsukau, sunkiai kažką atsiminiau: ir rekursyviai ieškojau kur čia pasukti į sodybą. Ieškojau, kol suradau panašų kiemą, tada dar vaikščiojau… Dar pasivaikščiojęs ratais (buvo apie 21:30) grįžau vėl prie to pačio pastato – „o gal kažkaip sumaišiau?“ (spalvos buvo tos pačios, šiltnamis toks pats… tik konfigūracija kitokia). Atėjau vėl ten pat, įsitikinau, kad ne, ne čia.
Galvoju paliksiu savo ID ir 100evrų, pasiskolinsiu bestovintį kieme dviratį ir susirasiu tą vietą nesitampydamas kuprinės, grąžinsiu dviratį ir ramiai nueisu kai žinosiu kur. Pasirodo, buvo šeimininkė… Ji nekalba nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, ir baisiausiai manęs išsigando: o man kilo mintis net rašyti “SOS” ant lapo ir mojuoti. Bet kągi, nenori padėti tai nenori (iš tiesų tai ne mirties, o estetikos klausimas tie akiniai). Nuėjau. Ėjau dar palei kelią, suradau tinkamą išsukimą. Ten jau rekursija padėjo – suradau tikslą. Atėjau, aišku šeimininko nėra, pasistačiau netoli kiemo palapinę ir štai aš čia – gegužės 27 dieną 01:52, laukiu grįžtančio suomio: kai grįš, paprašysiu akinių ir tyliai ryte dingsiu. O jei negrįš – pabūsiu porą dienų jo kieme, ir vis tiek grįš. Šunys namie.
Labai aiškiai artėju prie „baltųjų naktų“ arba poliarinio rato – šiąnakt taip ir nespėjo normaliai sutemti
Dabar yra 2:02, ir prieblanda: skaityti dar neišeitų, tačiau objektai matosi toli toli.
5 mašinos, 230 km, Tuusula – Juupajoki
Esu jau toli toli Šiaurėje. Einu užvalgysiu ryžių ir grįšiu rašyti apie tai, kaip aš atsidūriau už poliarinio rato. Ir apie saulę vidury nakties.
]]>Trumpai drūtai – aš dar Taline
Taip man čia patiko, kad nutariau dar pabūti. Apėjau dieną visus naktinius maršrutus, o paskui dirbau ir mokiausi. Bet rytoj ryte jau tikrai į keltą: Suomija.
2009 05 20-21, 4-5 kelionės diena. Talinas.
Atsikeliu ryte, laikas eiti į ekskursiją. Tvarkoj, kiek galima naktinėti. Pirmyn ryte. Tikslas – pora parduotuvių (švininiai svareliai ir šiltos kelnės) ir dieninio Talino aplankymas. Kur svarelių ieškoti? Nuėjau prie molo, kuriame buvau naktį (dar apie praleistus kadrus vėliau), ten radau žvėjų, nekalbančių angliškai. Pasiklausiau „gde svin možna kupil“ -> nurodė Kaubamaja. Vos vos radau 4 aukštą. Atėjau, man dvi mergužėlės pardavėjos bandė paaiškinti kaip surasti parduotuvę kitame miesto gale (mat nuėjus kaip tik švino nebuvo – buvo likusi vienintelė plūdė už 8 litus su keliais mini švinelio gabaliukais, pagailo ir plūdės ir pinigų). Paaiškino, nuėjau, nusipirkau (ir kelnes (chi chi)) -> pirmyn vaizdų į Taliną.
Apėjau beveik visas vietas, kuriose buvau praeitas naktis. Einu sau palei žemutinės pilies tvorą, ir matau renesansinį šviesų džiaugsmą (pastatą), turbūt prezidentūrą (herbas).
Užlipau viršun ir atsidūriau vietoje (praktiškai prezidentūros kieme), kurioje buvau naktį. Tada buvo gražu, bet aiškiai paprasta vieta, nuo kurios matosi gražus vaizdas: visas senamiestis, dangoraižiai, uostas visu gražumu: žodžiu, tobula vieta bučiuotis. O dieną supratau, kad prezidentūra vos už dvidešimties metrų.
Dabar ieškau nuotraukos ir žiūriu kad ten tikriausiai ne prezidentūra
View Larger Map
Ir panašūs jausmeliai kartojosi bevaikštant. Dieną matosi vienas vaizdas, naktį kitas. Dieną tokia milžiniška arka palei jūrą visai neišvaizdi ir neįdomi, o naktį kai ant jos užsilipi pasijauti ypatingai (draugo citata: „visiškai nurautai“ (ne apie arką, bet čia tinka)).
Vienoje vietoje senamiestyje nakčia radau daug jaunimo, o dieną tą vietą vos vos pastebėjau. Sustojau tik todėl, kad buvau buvęs ir pasidarė įdomus kontrastas. Dieną visai nesustočiau. Nakčia žiauriai įdomi vieta: medžiai apšviesti iš apačios, ir vaizdas visai kitaip atrodo nuo atbrailų. Tamsa ir šviesos. Dieną nieko. Palinksėjau ir nuėjau.
Sugriautas vienuolynas, kuriame buvau nakčia… Dieną taip pat įšokau per tvorą (mat pavėlavau pusvalandį) – taigi turėjau progos apsilankyti vienas. Gražu. Bet ne taip įspūdinga – nėra jausmo. Dar pirmąsyk bebūnant kažkas užgesino vienuolyno apšvietimą (apie pirmą valandą nakties), tai ir adrenalino gavau. Dieną nėra vėjo, nuo kurio gali pasislėpti ypatingoje striukėje (ačiū, Povilai) ir pasijusti kontrastuojantis su gamta…
Dienos “highlights”:
Per antrą-ketvirtą kelionės dienas apturėjau kadrus:
Dar pastaba apie Taliną iš gyvenimo. Aš norėjau važiuoti savaitgaliui į Ugnės gimtadienį (tuoj bus su gimtadieniu, Ugne!), tačiau apsižioplinau su data ir neišvažiavau. O suvenyras būtų buvęs suvenyriniai riedučiai (rakto pakabukas ar panašaus stiliaus). Tai simbolizuoja kiek žmonių Taline važiuoja riedučiais arba dviračiu. Man paliko įspūdį einant krantine. Pėsčiųjų mažuma, o sportininkai tik zuja. Nors šiauriau turbūt bus dar linksmiau
2009 05 22-23, 6-7 diena
Atsikėliau ryte (jau planavau išvažiuoti). Pažiūrėjau į kompą: ten – O’Reilio „CSS: The missing manual“; labai konkretus smagus iš šefo darbelis, kurį noriu padaryti. Ė, žmonės, niekur aš nevažiuosiu, dar porą dienų noriu pasinerti.
Taigi darbas nuo 8 ryto iki 2 vakaro (18 valandų) minus dvi valandos makaronams ir vietinei parduotuvei (reikėjo šiek tiek maisto).
Panašiai ir 23 dieną – dar dienelei nukėliau išvažiavimą – bet jau nuo 9 iki 20 (11 val) su vienos val. pietų pertrauka. Labai gerai, jau šiek tiek atsibodo (ir tokie dalykai kaip
$('.link_wrapper').not("#sex .link_wrapper")
arba
$t = preg_replace('=(?:<\/?(?:br|p)[\ \/]*>)=', '<br />', $t);
nustojo džiuginti (čia realus pavyzdys iš mano darbinio kodo). Šiaip man labai patinka visokie ženkliukai ir tarp jų įsipainioję smagūs žodeliai (visą gyvenimą prisiminsiu Broniaus Skūpo linksmą necenzūrinį komentarą kode… Jis galvojo, kad tik vienas su tuo dirbs). Įsijungiau filmą. Labai protingas ir turiningas the reader, tačiau man iš vaikystės, kai buvau „televizorių žiūrovas“ tikriausiai liko įprotis žiūrint filmą ne galvoti, o jausti (per TELE3 / LNK dažniausiai rodydavo juslinius filmus), tai kiek gaila. Visų filmų. Bet stengiuosi laužtis ir žiūrėti kaip į knygą.
Darbas darbu, ekskursijos irgi… O apie savo išvykimą galvoju su tam tikrais svyravimais: iki pirmo mano antros sesijos egzamino liko 10 dienų (užėjus bangai susiradau sesijų tvarkaraštį), ir negrįšiu. Kai eilinį kartą supratau, kad negrįšiu, neeilinį kartą užėjo gerumo banga. Iš vidaus
Be sąžinės graužimo.
Planuoju savo gimtadienį. Sukviesiu daug draugų, padarysiu smagią programą gamtoje. Su pižoniška galimybe būti viduje – ne visi galvoja kaip aš: kad „nėra blogo oro“. Dar turėsiu progos tai Suomijoj / Norvegijoj įrodyti.
Rytoj keltis 8, liko 3,5 valandos miego. Apkuopsiu namus (dar kartą ačiū Povilui ir jo tėvams: Rolandui ir Davai), ir iškeliausiu. Kitas įrašas tikriausiai bus su gamtiniais nuotykiais ir kaip man sekėsi pirmą kartą ant laužo kepti žuvį.

Taline dera asfaltas, stiklas, betonas su senovinėm plytom ir tamsa; senamiestis turi savo paslaptį. Visi sako, kad jo senamiestis mažas – ką jie šneka? Jam apeiti neužteko dviejų naktų! Ką, mažas?
Gerai, dabar rimčiau. Didele siena atribotas senamiestis nuo visko, kas nauja, suteikia spec. aurą viskam: žmonėms, pastatams, augalams ir net besipliekiančioms katėms… Ėjau nepavargdamas: grįžau nakvoti todėl ir tik todėl, kad buvau su basutėm ir be šaliko (elementariai sutemo, pašalo, ir sušalau).
Ką vienas vaikščiodamas beveiksi – mąstysi… (o ko aš ten išvažiavau)
Iš daug prieštaringų bekilusių minčių paviešinsiu vieną su puse:
Grįžau nakvoti pusę pirmos pilnas įspūdžio apie senamiestį. Padirbėjau iki 4:00, ir nuėjau miegoti (buvo jau šviesu).
Diena 3, 2009-05-19
Miegojau iki 16:00 (12 valandų). Ir gerai. Praeitą dieną nusprendžiau, kad Talinas gražesnis naktį nei dieną, taigi šiandien jau išeinu iš būsto 22 valandą. Tikslas – apleistas vienuolynas ir estiška Kalnų Parko estrada (kur Rolandas (pas jį dabar aš apsistojęs) kadaise klausė Metalikos koncerto).
Ėjau pakrante, priėjau apleistą seną vienuolyną.
Jis užtvertas – tvorą perlipau. Milžiniškas.
Sienos apgriuvę, langų / durų nėra. Šalia jo (ten dešinau) yra rūsiai, po kuriuos visai baugu palandžioti.
Galvojau: jei kokį žmogų rasčiau tai nebėgčiau, o pavaišinčiau arbata. Labai jautėsi civilizacijos bendrumas. Naktį ir atrodo, ir jaučiasi įspūdingai.
Su niekuo nepalyginama Vilniuje.
Paskui ėjau į greta esantį molą ir radau bekalbančią porelę. Porelė neįdomu, o vaizdas į miestą buvo gražus.
Kalnų parko estrados neradau, paskui supratau, kad užkilau į kalną (rimta analogija kalnų parkui!) ir praėjau pro šalį. Tarsi pabuvočiau trijuose kryžiuose ir nepastebėčiau estrados.
Grįžau “nakvoti” trečią ryto. Jau dabar yra 5:44, šviesu, einu patikrinsiu ar yra saulė. Ne, tik debesys šypsosi. O kalbant apie buvimą Taline: kiek galima sėdėti čia bute ir sirgti? Laikas važiuoti į gamtą ir pasveikti! Dar viena naktis senamiestyje (labai noriu labai labai), ir važiuosiu į Suomiją. Suomiški įspūdžiai, reikia tikėtis, bus apie keptas ant laužo žuvis ir galbūt kokią vietinio pirtį
Trumpikių aišku neturiu -> bus smagu.
P.S. wooow, aš pagaliau turiu knygą!
Užsiimsiu programavimu. Nesveikai.
Viskas prasidėjo nuo išvažiavimo ties Voke 3. Atvažiavo draugai išlydėti kelionėn.
2009-05-17, išrašas iš pradėto rašyti dienoraščio kažkur Latvijoje.
Šiandien prasidėjo. Naktį besikraudamas daiktus supratau, kad būsiu kažkur peršalęs. Skaudėjo gerklę, akis, bėgo nosis. Tėtei, Danguolei taip ir pasakiau – šiek tiek peršalęs ![]()
Paskutinę savaitę miegodavau naktimis ne daugiau 4 valandas dėl žinomų priežasčių… Taip ir paskutinę naktį (vakar) 2val ryto po eurovizijos (heh, sasha) susikrovęs daiktus ir pasakęs “YES” jau ėjau gulti.
Tačiau. Kad viskas būtų taip paprasta ir greita. Laukė darbų perdavimas Giedriui. Sėdėjau ir dirbau iki 3:30, tada nuėjau miegoti. Keltis septintą – nieko naujo. Kaip ta mintis paskutinę naktį prieš kelionę išsimiegoti?
Ryte mane išlydėti į trasą atėjo Giedrius, Miglė, Jonė, Povilas, atvežė iki starto vietos tėtė. Danguolė paruošė pusryčius. Kaip ačiū jiems už tai!… Pabučiavau išeidamas iš namų miegantį Joną. Makt.
Kelionė
Pirma mašina už 15 minučių laukimo – potencialus darbdavys. Jaunas darbu užsivežęs Saulius. Aktyvus per velnią, kuria firmą po firmos (patirtis iš JAV). Smagiai pakalbėję ir apsikeitę kontaktais atsisveikinome. Pasakė kad jei norėsiu grįžti maždaug iš šiaurės Norvegijos į Daniją – skambinti jam. Maršrutu šiaurės Norvegija – Portugalija kursuoja ~350 „furų“, į kurias paskambinus jam galima įsėsti. Ačiū, Sauliau. Čia – pirmasis kelionės džiaugsmas. Aš tikiuosi nelikti skolingas.
Dabar sėdžiu maždaug prie LT-LV sienos su furistu. Šiąnakt miegosiu jo namų kieme (arba namuose?) Taline.
(O čia dabar jau rašau iš jo restorano prie Talino…)
Daugiau apie furistą. Pradžioje įsėdęs pas jį ties Panevėžio apvažiavimu pamaniau, kad vargšas. Nesilaiko grafiko (labai apsimiegojęs, susivėlęs), mina jau antra para be sustojimo iš Vroclavo. Tai prisisegiau diržą ir traukėm į Taliną.
Toliau paaiškėjo, kad jis miegojo Augustove, ir nuo tada jis pradėjo fiziškai mano akyse taisytis. Kai ties siena užvalgėme, visai persimainė. Pasidarė laimingesnis, aktyvesnis, gyvesnis. Tada paaiškėjo, kad jis ne samdomas furos darbuotojas, o kad pats turi firmą ir kad veža sau “Möbel” (nesupratau kas tai). Na gerai. Kažką deal`ina. Pasakiau “Holz” (vokiškai mediena), palinksėjo, ir keliavome tolyn.
Įsišnekėjome. Paaiškinau kokiu reikalu važiuoju, jis papasakojo apie šiaurės Norvegiją – jis ten kasmet važiuoja atostogauti.
Papasakojau kad esu studentas, kad ketinu perstoti į UK informatiką, kad truputį sergu, kad mėgstu kompiuterius, šokius, fleitą ir soc. džiaugsmus. Jis apie save pasakojo mažai – tik tiek, kiek klausiau. Kalbėti buvo sunkoka – rusiškai ![]()
Paklausiau gal jei jis turi namą, galbūt kaip nors išeitų pernakvoti vieną naktį jo kieme. Gerai, sakė „no problem“. Atvažiavome į restoraną rojaus kampelyje. Sako – mes čia. Čia mano pastatas. Man atvipo žandas. Sakau ar čia šeimyna gyvena? – ne, šeimyna už 5 kilometrų. Taigi jam priklauso restoranas ir jis man duoda pasirinkimo laisvę: miegoti kieme (pušynas) ar ofise lovoje. Pasirinkau ofisą. Čia yra belaidis internetas, neribotai arbatos (restorano virtuvė – visa mano), yra visi patogumai, net lova.
Taigi išsižiojęs ir nežinodamas ką sakyti (atsiminkite mano pirmąjį įspūdį apie jį) dėkojau kaip pašėlęs ir jaučiausi nejaukiai. Sakiau jam: „nežinojau, kad turite restoraną“, atsakė: „kai tave paėmiau – nežinojau, kad studijuoji matematiką“. Geras atsakymas.
Taigi sėdžiu ofise, geriu arbatą ir rašau į blogą, kurį tuoj paleisiu į viešumą. Rytoj ryte jis atvažiuos, o aš išsivirsiu grikių košės.
473 km, 2 mašinos + 1 fura. Vilnius – Vasalemma (prie pat Talino)
Estiškai:
AITACH – ačiū
TERRE – labas (kai išgirdau – sušukau „TERRE, MARCO!“ ir abu juokėmės)
HEY – iki ![]()
SILBER – draugas; SILBRAT – draugai.
Taigi mečiau mokslus. Žiūriu, kad turiu daug laisvo laiko – pusantrų metų. Gera proga pakeliauti.
Seniai svajojau apie tranzą į Norvegiją – Nordkapą (kaip Vladas Sapranavičius mano mamai sakė – “popsūchą”) – tai ir nusprendžiau važiuoti ten.
Važiuosiu turėdamas skreitinuką kuprinėje, padirbėsiu, paprogramuosiu, paskaitysiu istoriją, pažvejosiu, pasigrožėsiu gražute Norvegija.
Įstojau į FDM, pasimokiau pusmetį. Galvojau sau programuosiu vakarais, dieną suksiu sau galvą matematika.
Taip ir buvo. Dieną sėdėdavau skaitykloje prie matematikos iki vakare uždarydavo (21 valandos), grįžęs namo, kai jau visi sugulę, ką nors programuodavau.
Bet neužtekdavo laiko ir jėgų daryti tai tiek, kiek noriu. Norėdavau dar ir istorijos, ir Hesės paskaityti. O kur filmai, muzika…
Matematika išsunkia. Sėdėdamas skaitykloje, mokydamasis tolygų konvergavimą arba algebros topologiją, vis galvodavau apie šifravimą, grafų teorijas, objektinį programavimą… Aišku, ir praktiškesnius dalykus: kasta.lt, ajax design patterns, darbą, Xorg/GTK plėtimą iki man norimo lygmens (sudrebinsiu remote desktop pasaulį?).
Kaliau kaliau ir nusibodo vieną kartą (na, ne vieną, apie 4-5 mėnesius po pirmos sesijos tempiau gumą ir įtikinėjau save, kad taip pasirinkau, taip reikia).
Ir mečiau matematiką. Užsiimu norima veikla. Ruošiuosi kelionei.
Noriu universitetinio informatikos išsilavinimo. Daug “nereikalingos” teorijos (reikalingą išmokstu pats), tačiau fundamentai. Fizikinis, asemblerinis, matematinis kompiuterio lygmuo.
Kaip vienas Stanfordo profesorius klegėjo: “I love computers. They are so awesome and beautiful instruments”.
Viskas ten yra įdomu.
Kai pagalvoju, koks esu taškas pasauly (geras plakatas yra MIF`soj apie tai: nupiešta žemė ir rašoma “ar Dievas žino, kad tu esi?”) ir ką pasauliui lemia mano ištranzuoti metai, pasidaro lengva. Ne taip svarbu globaliu mastu mano sprendimai. Bet pliusas kapitalus – širdies pasiklausysiu.
Planas toks: tris mėnesius keliauju autostopu po šiaurės, vidurio, pietų Norvegiją, grįžtu į Lietuvą, atbūnu Atgajoje, susitvarkau stojimo dokumentus. Spalio pabaigoje vėl laisvas, tada gresia Vidurinieji Rytai. Ir taip iki kito spalio – angliškosios mokslo metų pradžios.
Fotoaparato neturėsiu.
]]>